Tag Archives: Politika
1LLMMmmHVJqMRswJPWW7geiVRzVS4Qfsbm
3 milijonai prieš 300
Kažkada labai seniai, senovės Spartos karalius Leonidas surinko tris šimtus geriausių vyrų ir patraukė į Termopilų perėją pasitikti milijoninės persų armijos. Spartos berniukai, nuo mažumės buvo auklėjami kariais – sunkiausi išbandymai, nuolatinės treniruotės užgrūdindavo jų sielas ir kūnus, tad visi Leonido atrinkti vyrai buvo profesionalai. Jie stojo prieš milijoninę persų armiją, daugiausia sudarytą iš vergų ir samdinių. Mūšis buvo nuožmus, visi spartiečiai krito, tačiau persai, supratę, kad tolimesnis veržimasis pareikalaus dar daugiau aukų – sustojo. Taigi trys šimtai spartiečių nepabūgo tūkstančius kartų didesnės persų kariuomenės.
Dabar viskas atvirkščiai – trys milijonai su baime laukia trijų šimtų.
Lietuviai pirmą kartą buvo paminėti Europos rašytiniuose šaltiniuose, kai mūsų pro-protėvis Brunonas, ąžuoline kuoka trenkė krikščioniui per galvą, už tai, kad anas buvo krikščionis. Dabar lietuviai, patys tapę uoliais katalikais, apie krikščioniškas vertybes išmanome geriau už patį Romos popiežių, o apie musulmonus galvojame lyg viduramžių riteriai susiruošę į kryžiaus žygį.
Mes daugelį amžių aplinkiniams nepavargdami aiškinom, kad mūsų kalba senoviška, išliko nepakitusi nuo pirmųjų indo-europiečių atėjimo, ir jokie atėjūnai nei klasta, nei jėga šios kalbos nesunaikino.
Mes aršiai giname savo identitetą ir kalbą, kad beveik dešimtmetį kariaujame Vilniaus lenkais dėl kelių raidžių, o autobusuose vykstančiuose į oro uostą uždraudžiame parašyti angliškai “Airport”
Tad nejaugi trys šimtai persų mums gali atrodyti tokie grėsmingi?
Kiekvienais metais lietuviai tyčia nužudo apie šimtą žmonių, dar apie du šimtus netyčia autoavarijose, apie šimtą sunkiai sužaloja (nes vyksta karas keliuose, pasienyje ir visur kitur…).
Pas mus per metus apie šimtą moterų išprievartauja, dvidešimti tūkstančių kartų ką nors apvagia, tūkstantį kartų plėšia ir keturis tūkstančius kartų sukčiauja. Tačiau mes nusikaltėliais vadiname čigonus?
Romų nenorime matyti kaimynystėje, bet Taborą reikalaujame nugriauti. Vejame čigoniukus iš mokyklų, bet nepamirštame pasmerkti dėl išsilavinimo stokos. Nepriimame į darbą, tačiau stebimės, jei kurie čigonai užsiima narkotikų prekyba, o dėl to kalti yra visi pagal odos spalva, plaukų tiesumą ar akių siaurumą. Mes tarsi pamiršę, kas skurdo ir nusikalstamumo šaknys yra socialinė atskirtis, išsilavinimo ir darbo galimybių neturėjimas?
Mes dažniau laimime tarptautinius konkursus “Daugiausia gryno alkoholio suvartoja”, nei europos krepšinio čempionatą, todėl mums įtartinai atrodo bet kas kas išvis nevartoja alkoholio.
Mūsų politikai įsitikinę, kad mokėti pašalpas alkoholikams yra prasmingiau, nei padėti įsikurti keletui jaunų ir sveikų atvykėlių iš Sirijos, bei graudina visuomenę, kad pirmiausiai turime duoti daugiau pinigų pensininkams, o tik po to rūpintis kas tuos pinigus uždirbs.
Mūsų pažįstami musulmonai yra geri žmonės, o tie kiti, kurių mes nepažįstame, iš artimųjų rytų yra blogi muslimai, fanatikai ir čiurbanai.
Be abejo “muslimai”, “čiurbanai” – žodis neturi jokios paniekinančios ir neapykantą ir rasizmą atspindinčios reikšmės.
Beveik visi Lietuvos internetiniai portalai surengė apklausas “kas pasiryžę priimti pabėgėlius į savo namus?” Aišku, kad 80procentų apklaustųjų sako “NE”, o kiek iš tų apklaustųjų priimtų į savo namus lietuvį bomžą iš gatvės?
Grexit – kodėl tai naudinga
Praėjusį sekmadienį graikai balsavo prieš tarptautinių kreditorių sąlygas ir pradelsė mokėjimo terminą Tarptautiniam valiutos fondui. Paprastai tokiais atvejais šalis skelbiama nemokia, tačiau šį kartą taip padaryta nebuvo. Graikams netgi buvo pasiūlytas naujas terminas, parengti ekonomikos reformų planą naujam pagalbos paketui gauti.
Lietuvos ministras pirmininkas, galimą Graikijos pasitraukimą iš Eurozonos apibūdina, kaip katastrofą, tuo tarpu Graikijos ministras pirmininkas atvyksta į Europos parlamentą su reformų sąrašu – tuščiu viešbučiuose dalinamu bloknotu, anot A. Guogos. Tačiau prancūzai ir Ispanijos socialistai pareiškia, kad Graikijos reformos yra daug žadančios ir tinkamos suteikti naują eilinę pagalbos pinigų bangą.
Visa tai atrodo keista. Visiškai nesuprantama, kodėl Grexit laikoma eurozonai žalingu reiškiniu – juk Eurozona nėra kalėjimas, kur silpnos šalies pasitraukimas prilygtų kalinių pabėgimui. Jei silpnosios pietų periferijos ekonomikos pasitrauktų, likusioms šalims nebereikėtų tiek daug eurų joms gelbėti ir pinigus būtų galima skirti kitoms reikmėms, pavyzdžiui likusių šalių ekonomikoms auginti.
Taip pat atrodo nesuprantama, kaip graikai šešerius metus nesugebėję iš esmės reformuoti savo ekonomikų, dabar galėtų pateikti stebuklingą reformų planą.
Taigi kyla klausimas ar Grexit yra toks jau neįmanomas ir sudėtingas reiškinys, kad Europos sąjungos vadovai, nežinodami, kad daryti ir toliau siųstų pinigus Graikams, kad šie galėtų juos sumokėti Prancūzijos, Portugalijos ir Vokietijos bankams?
Grexit – kodėl tai naudinga?
Anot “Leaving the Euro: The practical Guide” – 150 puslapių mokslinio dokumento, kurio parengimui vadovavo Roger Bottle:
“Europos periferinių šalių skolos yra pernelyg didelės, kad būtų tvarios, jų ekonomika yra nekonkurencinga, dėl pernelyg aukštų kainų ir atlyginimų, atitinkamai per maža bendroji paklausa, kuri lemia aukštą nedarbo lygį. Tolesnis biudžeto deficito mažinimas, toliau mažina bendrąją paklausą.”
Daugumos žymių ekonomistų pasisakymų vienbalsiai tvirtinama, kad reikalavimas mažinti biudžeto deficitą yra pagrindinė kliūtis, tačiau nėra vieningos nuomonės, kad Graikijos skola būtų nepakeliama. Antai The Daily Telegraph straipsnyje
teigiama, kad kitų periferinių šalių skolos aptarnavimo kaštai yra dar didesni
Visgi akivaizdu, kad šešis metus taikytos priemonės neveikia ir reikalingi nauji veiksmai šalies konkurencingumui atstatyti.
Remiantis klasikine ekonomikos teorija, kad bendroji (eksportas ir vidaus) paklausa priklauso nuo kainos, rodos, vienintelis būdas padidinti bendrąją paklausą, ir atitinkamai sumažinti bedarbystę, bei paskatinti ekonomikos augimą yra defliacija (vidinė – mažinamos kainos ir atlyginimai nominalia išraiška, arba išorinė – valiutos devalvacija)
Grexit – Teisiniai aspektai
Teisiniu požiūriu, šalis negali palikti Eurozonos ir likti Europos Sąjungoje, jei kitos šalys tam nepritaria (Europos sąjungos sutartyse numatyta prievolė įsivesti eurą, neatšaukiamas keitimo kursas, ir konversijos proceso negrįžtamumas)
Tarptautinės teisės požiūriu, šalis gali atsisakyti tarptautinėse sutartyse numatytų įsipareigojimų, jei pasikeičia esminės aplinkybės, kurioms esant sutartys buvo sudarytos – graikai gali pasinaudoti argumentu, kad likimo eurozonoje kaštai yra nepakeliami Graikijos ekonomikai.
Lisabonos sutartis leidžia šaliai pasitraukti iš Europos sąjungos, jei tam pritariu kvalifikuota kitų ES šalių dauguma
Atitinkamai išlieka opcija ES sutartyse sutarti pakeitimą, leidžiantį šaliai pasilikti ES, bet nebūti Eurozonos nare (panaši išimtis yra UK ir Danijai)
Nėra teisinio būdų šalį išmesti iš Europos sąjungos kitų šalių iniciatyva, tačiau teisiškai įmanoma laikinai sustabdyti narystę.
Apskritai R.Bootle darbe yra nerekomenduojama graikams išstoti iš ES, nes išstojimas iš Eurozonos ir taip būtų didelis sukrėtimas ir nėra poreikio jį dar labiau sustiprinti
Kaip atrodytų šalies pasitraukimas iš Eurozonos
Pasitraukimą iš eurozonos reikia koordinuoti su kitomis šalimis, aptariant skolos nurašymo ir restruktūrizavimo galimybes.
Eurozoną palikti reikia kuo greičiau, atsisakant vis naujų ir naujų gelbėjimo planų – kuo ilgiau tai tęsima, tuo labiau kitos šalys pavargsta nuolat pumpuoti pinigus ir labiau nori, kad šalis pasitrauktų.
Naują valiutą geriausiais įvesti santykiu 1 prie 1.
Naujos valiutos spausdinimas ir monetų gamyba gali užtrukti iki 6 mėnesių – šios veiklos negalima organizuoti slapta, todėl, iškarto po šalies pasitraukimo iš Eurozonos reikia leisti smulkius atsiskaitymus eurais, visos kitos operacijos turi būti atliekamos negrynaisiais.
Naujos valiutos devalvacija
Devalvacija reikalinga norint atstatyti šalies konkurencingumą, tačiau ji neturėtų būti per didelė, nes ekonomikai pasiekus savo pajėgumo ribą, prekyba toliau nebeauga – šalis tiesiog nepajėgi pagaminti ir parduoti daugiau.
Anot “Exiting Euro: The practial Guide” Graikija ir Portugalija turėtų devalvuoti savo valiutą apie 40%, Ispanija ir Italija apie 30%, Airija 15%
Devalvuojant valiutą labai svarbu suvaldyti infliaciją. Automatinis atlyginimų indeksavimas pagal infliaciją turi būti uždraustas.
Rekomenduojama išleisti su infliacija susietas valstybės obligacijas, kurių palūkanos didėja augant infliacijai, taip vyriausybė gauna motyvaciją stabdyti infliaciją.
Reikia panaikinti rinkos reguliavimą, ribojantį konkurenciją
Devalvacijos poveikio švelninimas
Anot Leaving Euro: The practical guide” naujos valiutos devalvacijos poveikis turėtų būti švelninamas, naudojant šias priemones:
- visos namų ūkio skolos šalies bankams turėtų būti denominuotos nauja valiuta, t.y. paskolos paimtos eurais būtų denominuotos į drachmas
- Taip pat valstybės skolos turi būti denominuota nauja valiuta (juridiniu požiūriu – bankrotas) – užsienio skolos konvertavimas į vietinę valiutą ir jos nuvertinimas būtų pakankamas sutvarkyti Ispanijos ekonomikai, tačiau Graikijos ar Italijos atveju reikėtų taip pat nurašyti dalį skolos. Graikų skolos lygis turi būti sumažintas apie 80% iki 60% BVP lygio
- Graikija turėtų paskelbti skolos aptarnavimo sustabdymą iki bus susitarta dėl skolos nurašymo ir restruktūrizavimo.
- Graikijos įmonių užsienio skolos neturi būti denominuotos.
- Graikų, laikančių pinigus užsienio bankuose turtas turėtų būti apmokestintas, nes jų neįmanoma denominuoti į drachmas
Graikijos pasitraukimo poveikis kitoms šalims
Graikijos pasitraukimas reikštų euro stiprėjimą ir pasiliekančių šalių ekonomikos konkurencingumo mažėjimą.
Gali atsirasti poreikis spartinti fiskalinį ir politinį Europos sąjungos konsolidavimą.
Graikijos pasitraukimas kelia grėsmę bankams, tų šalių, kurios yra daug paskolinę Graikijai. Daugiausia Portugalijos, Prancūzijos, taip pat Vokietijos bankams – šių šalių vyriausybės turi būti pasirengę savo bankų gelbėjimui – re-kapitalizavimui bei likvidumo injekcijoms, įskaitant ir bankų nacionalizavimą.
Išvados
Graikijos pasitraukimas iš Eurozonos techniškai įmanomas ir gali būti naudingas pasiliekančioms šalims, bei sudaryti reikšmingas prielaidas silpnų eurozonos ekonomikų atsigavimui.
Parengta pagal Leaving the Eurozone: Practical guide
ES matuoja gyvenimo kokybę
Visai neseniai teko skaitinėti į Eurostato gyvenimo kokybės tyrimą: Meassuring quality of life in the EU Pagal šį tyrimą, Lietuvos respondendai įvertino savo bendrą pasitenkinimą gyvenimu 6.7 balais (skalėje nuo 1 iki 10) ir tarp tirtų šalių dalinosi 20 vietą kartu su Rumunija, ir pralenkė tokias šalis, kaip Čekija, Slovakija, Estija, Graikija, Latvija, Vengrija ir Bulgarija, tuo tarpu labiausiai patenkintos gyvenimu šalys buvo – Danija, Suomija, Švedija, Liuksemburgas ir Nyderlandai. Taigi pagalvojau, o kaip Pasitenkinimo gyvenimu vertinimas koreliuoja su kitais rodikliais, minimais Eurostat ataskaitoje?
Štai kokios išvados: Pasitenkinimo Gyvenimu rodiklis labiausiais koreliuoja su Pajamų Mediana, Finansinėmis galimybėmis padengti netikėtas išlaidas bei Tikėtina Gyvenimo trukme. Analogiškai šis rodiklis mažiausiais koreliuoja su Išsilavinimu, Lyčių pajamų skirtumu bei Aukščiausių Pajamų Kvintilės Santykis su Mažiausių Pajamų Kvintile, kitaip tariant žmonės nesijaučiau nelaimingi, dėl to, kad kiti už juos turtingesnis, labiau išsilavinę, ar dėl to, kad moterys mažiau uždirba. Kokios seka išvados iš šios statistikos? Ko reikia siekti, kad žmonės jaustųsi laimingesni? Akivaizdu, kad nereikia stengtis, jog visi būtų labai išsilavinę, taip pat nereikia kad moterys dirbtų ir uždirbtų tiek pat kiek vyrai, bei visiškai nesvarbu, kiek kartų turtingas yra turtingesnis už vargšą, nes pastarieji laimingesni dėl to netaps! Tad norint kad žmonės būtų laimingesni ir labiau patenkinti gyvenimu, turi didėti mažiausiai uždirbančiųjų perkamoji galia. Vadinasi, reikia didinti konkurencingumą prekių ir paslaugų rinkoje, bei konkurencingumą darbo rinkoje taip, kad mažiausiais uždirbantys turėtų galimybę ką nors susitaupyti. Jeigu pavyktų tai padaryti, tai augtų ir tikėtina gyvenimo trukmė, nes tyrimai rodo, kuo žmogus turtingesnis nuo ilgiau gyvena. Atrodo paprasti uždaviniai, bet kodėl nieko nesigauna?
Kokio stiliaus prezidentą rinksime?
Prieš keletą dienų atsitiktinai užkliuvo akis už Eqleaders.inc publikacijos “Six Leadership Styles: Selecting the Right Leader” (Autorius: Dana C. Ackley, Ph.D., is founder and CEO of EQ Leader, Inc), kuri remiasi Hay group atliktu tyrimu “Styles and Climate”. Tyrimas teigia, kad organizacijos lyderis turi nemažą įtaką rezultatams, nes organizacijoje lyderis tiesiogiai įtakoja vidinį klimatą, o klimato kokybė lemia apie trečdalį organizacijos rezultato.
Klimatas (aplinka) nėra šiaip terminas, lozungas ar šūkis, jis apibrėžia šešis organizacijos vidaus darbo aspektus:
- Laisvė spręsti problemas – koks savarankiškumo laipsnis suteikiamas organizacijos nariams
- Atsakomybės pojūtis – kiek asmeninės atsakomybės prisiima organizacijos nariai
- Darbo standartai – kaip organizacijoje atliekamas darbas
- Skatinimo / atlygio sistemos efektyvumas – kaip ir kokia elgsena skatinama organizacijoje
- Misija ir vertybės – kaip organizacijos nariais juos supranta
- Įsipareigojimas bendram tikslui
Priverstinis stilius (angl. coercive leader) – toks vadovas remiasi baime – “daryk kaip sakau, arba eik lauk”. Šis lyderis imasi atsakomybės, ir jam nereikalinga kitokia nuomonės. Šis lyderystės stilius labiausiais niokoja organizacijos klimatą: augant baimei, klimatas organizacijoje blogėja. Tačiau negalima sakyti, kad tokie lyderiai nereikalingi – jie yra pakankamai efektyvūs esant krizinei situacijai. Jeigu organizacija turi rimtų bėdų, priverstinio stiliaus vadovas gali būti tinkamas kandidatas. Tačiau pravartu atsiminti, kai tik krizė pasibaigia, tokio lyderis naudojama prievarta, sukuria naujas krizes.
Autoritetinis stilius (angl. authoritative leader). Šis vadovas geba aiškiai, suprantamai ir patraukliai nusakyti misiją, ir taip sukelti žmonių entuziazmą. Jis savo sekėjams nurodo aiškų kelią, eliminuodamas painiavą ir kitus neaiškumus, būdingus daugeliui organizacijų. Tokio lyderio sekėjai stipriai įsipareigoja bendram tikslui, todėl organizacijoje nėra antklodės tampymo į save. Šis lyderystės stilius labiausiais koreliuoja su organizacijos rezultatais. Autoritetu paremtos elgsenos gerina klimatą. Vizionieriaus stilius ypač praverčia ir yra reikalingiausias, jei organizacijai reikia naujos vizijos ar vienijančio tikslo.
Bendradarbiaujantis stilius (angl. affiliative leader) – pozityvių santykių meistras. Kadangi sekėjams toks lyderis patinka, jie yra lojalūs, dalinasi informacija, ir juo pasitiki, tai padeda visiems nenukrypti nuo bendro kurso.
Šis stilius taip pat labai neblogai koreliuoja su geru klimatu. Tokį lyderį verta pasirinkti, jei organizacijai labiausiai reikia vidinės harmonijos, stiprios moralės, geros nuotaikos, ypač jei prieš tai buvę įvykiai lėmė nepasitikėjimo atmosferos įsigalėjimą.
Šio stiliaus trūkumas – nepakankamai gerai atliekamas darbas yra toleruojamas, vardan lojalumo.
Demokratinis stilius (angl. democratic leader) – šio lyderio stiprioji pusė – jis siekia sprendimus priimti konsensuso būdu. Pasiekus – bendrą visų sutarimą, atsiranda labai stiprus įsipareigojimas bendriems tikslams, strategijoms ir taktikoms. Aukštas pasitikėjimo lygis taip pat šio lyderio privalumas. Šis lyderystės stilius gerai koreliuoja su rezultatais, ir labiausiai tinka tais atvejais kai vadovas iš tikro nelabai žino, ką reikia daryti ir kaip elgtis, tačiau turi talentingų darbuotojų, kurių gebėjimus galima efektyviai panaudoti. Taigi renkantis tokį lyderį svarbu įvertinti, kiek talentingi ir gabūs yra pavaldiniai. Jeigu jiems suteikiama pakankamai laiko tobulėti, ir gerai bendradarbiauti kaip komanda, toks lyderis yra geras pasirinkimas. Šios stiliaus trūkumas – netinka esant krizinei situacijai, ir jei reikia veikti greitai.
Pavyzdinis stilius (angl. Pacesetter – tempo nustatytojas) – visiems nustato labai aukštus veiklos standartus, įskaitant ir patį save.
Toks vadovas daro tai ką sako, jam būdinga žodžių ir veiksmų vienovė. Tai skamba patraukliai ir daugelis mano, kad tai labai efektyvu. Deja, tyrimai rodo, kad šis stilius neigiamai koreliuoja su klimatu. Kodėl? Todėl, kad tempo nustatytojas nepasitiki savo sekėjais. Jų savęs suvokimo ir vertinimo pagrindas – jie yra protingesni, greitesni, ir gali pasiekti geresnį rezultatą nei bet kas kitas. Tokiu būdu jie patys to nenorėdami kenkia savo sekėjų moralei! Tačiau negalima tokio kandidato iškart atmesti – jei komanda jau dabar turi aukštą motyvacijos lygį, techninius įgūdžius ir kompetencijas, tempo nustatytojas gali būti pakankamai efektyvus, nes jo stilius ir lūkesčiai atitinka tai ko reikia organizacijai.
Ugdantysis stilius (Coach) – šis lyderis ugdo žmones, jis geba atpažinti talentą ir gerai žino kaip jį vystyti. Jis moka kurti tobulinimo programas, duoti žmonės tinkamas užduotis ir iššūkius, kurie lemia naujų įgūdžių ir gebėjimų atsiradimą. Toks lyderis nuspėja ateitį ir leidžia savo sekėjams maksimaliai panaudoti savo gebėjimus. Šis lyderystės stilius neblogai koreliuoja su rezultatais ir geriausiais tinka, jei sekėjai nori ir gali tobulėti. Tačiau jei jūsų organizacijoje dauguma tiesiog laukia pensijos, ugdantysis vadovas netinka. Jeigu žmonės žavisi mokymusi – tai geras pasirinkimas, tačiau reikia pripažinti, kad ugdymas užima labai daug laiko, tad toks lyderis skirs mažiau dėmesio kitoms svarbioms sritims.
Taigi reikia atsižvelgti į tai koks vadovavimo stilius geriausiais tinka organizacijai, pagal jos charakteristikas ir esamą situaciją. Dar svarbiau suprasti, kad realiam gyvenime viskas keičiasi, todėl svarbu lankstumas ir patys geriausi kandidatai, yra tie kurie yra išmokę adaptuoti savo stilių pagal poreikius.
Šie lyderystės stilių klasifikacija gali padėti organizacijoms nuspręsti ir pasirinkti tinkamiausią vadovą. Iš esmės valstybė taip pat yra didėlė organizaciją ir greitai mes turėsime galimybę rinktis naują vadovą.
Taigi ko mums reikia – ar krizė jau praėjo? Ar tarptautinių įvykių kontekste jau turime naują krizę? Tada tiktų Priverstinis stilius.
O gal valstybei dabar reikia vienijančio tikslo, kurti kažką naujo? – geriausias pasirinkimas būtų Autoritetinis vadovas.
O gal mums trūksta geros nuotaikos, vidinės harmonijos, stiprios moralės, tada verta rinktis Bendradarbiaujantį vadovą.
O gal mūsų valstybės tarnautojai yra talentingi ir gabūs (be sarkazmo tik!), jokios krizės nėra ir per artimiausius keturis metus nebus?, tad geriausias pasirinkimas būtų Demokratinis lyderis.
O gal mums labiausiai reikia tinkamo pavyzdžio, nes ta pati valdininkija motyvuota, turi tinkamus techninius įgūdžius ir kompetencijas? Tai būtų Pavyzdinis stilius – tempo nustatytojas, pats bėgtų ir viską darytų už kitus?
Taip pat labai tikėtina (irgi be sarkazmo), kad mūsų valstybės tarnautojai dega noru dirbti valstybės labui, visi yra labai jauni ir tiesiog veržiasi tobulėti? Rinkime Ugdantįjį vadovą.
Ką manote, kurie iš šių pretendentų atitinka konkretų vadovavimo stilių? O gal kuris įvaldęs visus ir geba lanksčiai prisitaikyti ir keistis pagal situaciją:
Dalia Grybauskaitė – geležinės ledi, plieno magnolija – man rodos jos vadovavimo stilius labiau priverstinis ar pavyzdinis (manyčiau, kad Artūras Paulauskas taip pat atstovauja priverstinį, baimės stilių)
Vladas Lašas – žinomas verslininkas iš Kauno išgarsėjęs inovacijų taikymu ir pripažintas vizionierius, ko gero jis įkūnija autoritetinį stilių.
Savo piešiamomis vizijomis taip pat išgarsėjęs Artūras Zuokas
Bronis Ropė – nuolatinis Ignalinos meras, turintis didelį vietos gyventojų pasitikėjimą, kuriam labiausiais rūpi gyventojų gerovė – panašu jo stilius bendradarbiaujantis.
Zigmas Balčytis – ekonomistas, matematikas, socialdemokratas, kurie garsėja savo nuolatiniu nuomonės keitimu (nežino ką daryti!) ir visur siekia konsensuso – ko gero jis atstovauja demokratinį stilių.
O gal Naglis Puteikis – istorikas, paveldosaugininkas,
nuolat visus kritikuojantis, tad ko gero jo stilius pavyzdinis, paremtas įsitikinimu, kad kiti kvailesni ir tingesni?
Deja tarp pretendentų nerandu Ugdančiojo stiliaus lyderio – gal tai ir gerai, nes nėra laiko dabar visus lavinti, reikia rezultato.
Taigi ką pasirinksite – kol kas ne visi pretendentai surinko reikiamą kiekį parašų, tad raginu piliečius patiems susikurti galimybę rinktis iš įvairių stilių, tai galima padaryti ir elektroniškai.
Vampyrų Šešėlyje remia ir palaiko pretendentą Vadą Lašą.
Ponulitikos keliai ir klystkeliai
Besniegės žiemos tradicinis vakaras, tradicinės šeimos galva, tradiciškai, po sunkios darbo dienos žiūri televizorių (rodo filmą Desantininkai), ir laukia savo mėgstamiausio epizodo, kur karys pila dyzeliną į išmatų statinę, išmaišo ir padega… Šeimos galva, tradiciškiai patogiai įsitaisęs ant sofos, gurkšnoja mėgstamiausią savo paties sugalvotą kokteilį, ir susimasto…
Keistai, kažkaip filosofiškai atrodo ta šūdo maišymo ir deginimo tema, bet kažkodėl ji svarbi daugeliui, o gal tik jam.
Tuo pat metu kitame tradicinio buto, gipskartoniu aptaisytame kambaryje, tradicinės šeimos mama, tradiciškai migdo mažuosius – iš pradžių lopšinė, paskui pasaka, vėliau – jei nemiegosi ateis baubas… Baubas labai baisus, baubas tikras ir piktas, pamatysi jei nemiegosi.
Tradicinė šeima, tradicinis laiko praleidimo būdas, ir tradiciniai baubai.
Baubai – kas tai? Pasirodo jų yra šeši, o šeši velnio skaičius, geriau būtų septyni, o dar geriau visi dešimt, kad niekas nepagalvotų, kad fantazijos trūksta.
Baubas Svetimas, kur nori nusipirkti žemelę Lietuvos – jis baisus, jis Atėjūnas – iš burnos jam srūva seilės – nuodinga rūgštis, pradeginanti bet kokį metalą, jo aštrūs nagai, jo kieti šarvai, jis be galo stiprus ir piktas, jis minta žmonėmis ir naudoja juos savo lervoms maitinti. Tačiau ne nagai ir nuodinga rūgštis pati baisiausia, o jo klastingas noras nupirkti Lietuvos žemę – visą! Kad žmonėms neliktų, nes jam įstatymai negalioja, jis pats kuria savo įstatymus, ir kuo daugiau žemės jis nupirks iš išdavikų spekuliantų, tuo bus blogiau. Todėl jis Atėjūnas Perėjūnas Svetimas pats baisiausias. Ir to jam negana!
Svetimas Atėjūnas net tik trokšta supirkti žemę, jis siekia apsigyventi tarp mūsų! Tada niekas nebus saugus, nes gims mutantai, kurie bus panašūs į žmones, bet ne žmonės – su didelėm galvom, kietais kaulais, stora oda ir spjaudys rūgštimi ant šaligatvio, nuo kurios batuose atsiras skylės.
Baubas Euras, ne toks baisus, kaip Svetimas, bet irgi pavojingas, nes jis padidins kainas ir sumažins atlyginimus. O skurs ir vargs tada žmogeliai, jau geriau jis neateitų, nors ir dabar jie skursta, bet bus dar blogiau. Tačiau ne kainos, ir ne atlyginimai baisiausia, dar baisiau, kad Baubas Euras sunaikins Finansų sistemą – įsivaizduojate -buvo finansų sistema, buvo, buvo ir bac – nėra finansų sistemos! Kaip, kaip mums be finansų sistemos gyvent tada? – marš miegot, kad baubas euras neateitų (gerai, kad tradicinės šeimos tradicinė mama nieko nėra girdėjusi apie BitCoin – nes būtų šokas kai kuriems mažiems ir dideliems)
O trečias Baubas Gėjus, šiaip nebūtų toks baisus, jei nežygiuotų gatvėmis ir nepropaguotų savo orientacijos, jo būtų galima ir nebijot. Štai pražygiuos tas baubas Gedimino prospektu ir pavers… kas trečią gėjum, o kas penktą lesbiete – kaip reikės tada gyvent? Kaip į darželį vaikus reikės vesti? Neisi gi tuo pačiu kinietišku granitu, kur gėjus savo koją statė – užsikrėst gėjiškumu baisu ar liga kokia kita! O jei netyčia raištelį batų prireiks užsirišt!
Ir gėjų propaganda dar – va pasakys koks dėdė per televiziją tos propagandos sakinį ar du, ir žiū, sūnus vienatinis dieną kokią, parves namolei draugą ir pareikš – mes norim kurti šeimą Netradicinę! – reikės tada sūnaus išsižadėt – o kas senatvėje rogutes į mišką temps tada?
Baubas Gėjus, beje, dažniausiai ateina ne vienas, o kartu su Juveline Justicija, čia ragana tokia, ne baubė, ragana jinai! Ji paims likusius vaikus tavus, kurių nespėjai dar išsižadėt. Paims, nes ji galinga – bet kokiu pagrindu gali paimti vaikus, net iš geriausio tėčio, ir mamos geriausios! O kaipgi, tai aš esu geriausias tėtis, o mano kaimynė geriausia mama – vaikai mano nuosavybė, ne valstybės! Tačiau raganai Juvenalinei Justicijai tai nė motais – panorės ir paims ir atiduos, savo draugeliui Gėjui. Ai geriau nesimylėt, susilaikyt, kad vaikai negimtų ir Juvelinė Justicija jų neatimtų.
O siaube, kaip čia taip susilaikyt – neištversiu – kankinimas gi tai žiaurus, net išprotėti galima!
O kur, jūs pasakysite dar du baubai? – kodėl čia jie nepaminėti? Atsakysiu: ir taip vardus jų žinote, tai kam minėt – išėjo jie į pensiją, gal laikinai, gal amžinai, kas žino… Ne mums žmogeliams paprastiems suprast kur veda ponulitikos keliai ir klystkeliai.
Būna ir Taip
Technologijos ir viešieji ryšiai. Nesuderinama?
Neveltui sakoma – jei daliniesi facebooke – gerai pagalvok, ką tuom nori pasakyti ir kam – gal skaitytojas nesupras?
Šmaikštuoliai
Ponulitikos čempionatui artėjant
Varžybos prasidėjo. Salė užia, ploja, švilpia, muša būgnus. Girdisi, kamuolio bumsėjimas ir žaidėjų šūkavimai. Centre, užsidėjęs akinius nuo saulės sėdi treneris ir įdėmiai klauso, ką komentatoriai kalba apie rungtynes. Treneris šiek tiek palinkęs į priekį ir susikaupęs vadovauja rungtynėms. Jis laikosi vienintelės taktikos – jei salė švilpia – sodina žaidėja keletą minučių pailsėti, jei salė ploja – tegu dar pažaidžia. Komanda pralaimi, nes žaidėjai nevykdo trenerio nurodymų ir aikštėje daro ką nori, komanda praleidžia daugiau taškų nei sumeta – taip sako komentatoriai per radiją, sako kas įmetė, ir kas neuždengė varžovo – tuos treneris ir pasodina ant suoliuko.
Čempionate komanda neblizga – kartai laimi, dažniau pralaimi, todėl komanda yra turnyro lentelės apačioje. Treneris nežino ką daryti – žaidėjus pats pasirinko, pasirinko pagal reitingą, tie kurie turi daugiausia reitingo taškų, arba kuriuos patarė pasirinkti asistentai ir komentatoriai, tad vienintelė jo taktika – pasodinti žaidėją kelioms minutėms ant suolelio ir išleisti kitą, su viltimi, gal jis įmes daugiau taškų, gal geriau ginsis…
Vakarais treneris susimąsto, ką daryti? Kaip pagerinti ringtinės žaidimą, kaip iš turnyro autsaiderių padaryti gerą komandą, kuri dažniau įmestų, geriau gintųsi, kokios taktikos ir strategijos laikytis. Konsultantai ir asistentai patarinėja – tegu žaidėjai patys nusprendžia kam žaisti, o kam pasėdėti ant suolelio – nesikišk. Kiti sako – normaliai, taip ir daryk toliau – kada nors pasiseks – ir toliau rinkis žaidėjus pagal reitingą, sodink ant suolelio kai prameta, leisk daugiau pažaisti jei įmeta.
Tačiau treneris nori geresnio rezultato, nori, kad komanda laimėtų ir iš turnyro autsaiderių taptų prizininke. Tačiau kaip? Žaidėjai žvaigždės, jiems svarbu reitingai ir atlygis, jie konkuruoja vienas su kitu, kas daugiau įmes taškų, kas daugiau sustabdys varžovų.
Treneris turi žaidimo planą ir turnyro strategiją, prieš kiekvienas varžybas paaiškina savo komandos nariams ką reikia daryti, kaip pulti ir kaip gintis, tačiau žaidėjai daro ką nori, nes treneris nemato jų veiksmų – jau daugel metų jis aklas, jis tegali klausytis, klausyti kaip salėje slysčioja sportiniai bateliai, kaip bumpsi kamuolys, kaip švilpia ar ploja sirgaliai, ir ką jam sako komentatoriai.
Norėčiau matyti, svajoja treneris, matyti kiekvieną žaidėją, matyti derinius. Norėčiau, kad žaidėjai pirmiausia galvotų ne apie tai kaip pasididinti reitingą, ar daugiau uždirbti. Norėčiau, kad puolėjai ir gynėjai, užtuo siekę sumesti daugiau taškų ar sustabdyti daugiau varžovų, siektų komandos pergalės.
Akmuo už nuodėmę
Aš nedalyvavau eitynėse – norėjau sudalyvauti, bet pabijojau – pabijojau gauti į snukį. Taip pat tingėjau – toli važiuoti į Vilnių. Ne, aš ne esu gėjus, niekada nebuvau ir niekada nebūsiu – gali daryti kokią nori propagandą, rodyti reklamą per Panoramą – tai nėra svarbu.
Kažkada atsitiktinai perjungdamas kanalus, mačiau filmą, kuriame vaidino Leonardo Di Kaprio, vadino gėjų ir buvo rodoma homoseksualių santykių scena – pasišlykštėjau, išjungiau televizorių ir nuo to laiko nežiūriu jokio filmo kuriame vaidina Di Kaprio – nes man šlykštu.
Tačiau neperjungiu kanalo, ir nesišlykščiu, jei atsitiktinai pamatau televizijoje scenas su moterimis – nes man tai nėra šlykštu, ypač jei moterys švariai nusiskutę, lieknos ir patrauklios. Turbūt aš pusiau tolerastas, bet žinau, kad gėjų yra – jie mažuma ir yra kitokie, tačiau jų yra ir jie taip pat žmonės – kalba žmonių kalba, valgo, dirba. Neesu nė vieno matęs – kartais kyla įtarimas – tačiau paklausti tabu – tai nėra mano reikalas, nors smalsu vis tik. Kartais žinoti yra gerai – kai žinai – supranti – kai supranti – žinai kaip elgtis, pavyzdžiui, žinau, kad vyrams dovanoti gėlių negalima – jie jų nevertina, o ar galima dovanoti gėles vyrui, kuris yra homoseksualus? Ko tokiam palinkėti per gimimo dieną, jei jis vienišas, ar vieniša? Neturiu supratimo, o tai yra blogai. Dar pavyzdys: geri su draugais alų ir kalbi apie moteris, ar jų kūnų dalis, o aš niekada nekalbu apie tai su niekuo – gal kiti vyrai laiko mane gėjum?
Pamenu, turėjau draugą – ji musulmonas – negeria, nerūko. Kartą jo paklausiau – kodėl vediesi savo mažametę dukrą, kur renkasi suaugę, geria ir blevyzgoja – gi, žinai, yra visokių – įgis mergaitė pasitikėjimą suaugusiais žmonėmis, o jei pasitaikys koks pedofilas? Jis man atsakė – yra ne taip – ji žinos kaip su tokiais elgtis, nepasimes ir nepuls į paniką, ir galės pasipriešinti. Jis yra labai protingas žmogus, gaila, pamečiau jo kontaktus.
Dar pamenu, mūsų rajone gyveno vaikinas, sergantis cerebraliniu paralyžiumi – ji rytais eidavo gatve, krypuodamas, vilkdamas vieną koją -žmonės jo šalinosi. Per Jonines mačiau jį koncerte – mėgino šokti, kalbinti kitus – tačiau visi šalinosi, traukėsi šalin – kalbino ir mane, tačiau aš nesupratau, ką jis sako – tad tiesiog nutaisęs kvailą išraišką, apsimečiau, kad jo nematau. Labai dėl to gėda – bet, teisinu save, manęs niekas nemokė, kaip elgtis tokiais atvejais, kaip nebijoti.
Baisu gyventi visuomenėje, kur tavęs bijo, niekina, atšlija ir apsimeta, kad tavęs nemato – čia mūsų susvetimėjimas, per ilgą laiką į sąmonę įkaltas vergiškas nepatiklumas, viskam kas svetima, ko mes nesuprantam. Taip negali būti. Mes esame per mažai tauta, kad atstume kitus, kalbančius ta pačia kalba, tiesiog dėl to, kad jie atrodo kitaip ar elgiasi kitaip. Galvoju, kad ir homoseksualūs žmonės nori nebijoti pristatyti savo draugą ar draugę tėvams, ar atsivesti į korporatyvinę šventę – nes visi nori būti savimi ir nori būti suprasti, bei priimti tokie, kokie yra.
Kažkada seniai gyveno toks Chairamas Maksimas – ilgą laiką bandęs sukurti elektros lemputę – ir jam pavyko, tačiau Edisonas pirmiau ją užpatentavo. Maksimas paliko Ameriką ir išvažiavo į Europą, kur vis mėgino kažką išrasti, kol vienas jo draugas, tikriausiai toks pat protingas, kaip ir mano draugas – patarė – sukurk europiečiams, ką nors kuom jie galėtų vienas kitą išžudyti – taip atsirado Maksimo kulkosvaidis, kuris per pirmą pasaulinį karą, ir netrukus sekusį kitą, modernizuotas, padėjo atimti milijonus gyvybių – milijonų žmonių kančios, ašaros, badas holokaustas ir nekaltųjų priešmirtinis klyksmas – siaubingi dalykai, kuriuos jau baigiame pamiršti.
Tas negali pasikartoti – atsirado žmonių, kurie panoro suvienyti Europą, padaryti taip, kad nenorėtume žudyti, niekinti ir nekinti, kitų, kurie kitaip apsirengę, kitaip kalba, elgiasi – taip atsirado viena iš pamatinių Europos vertybių – tolerancija.
O mūsų tautoje tolerancijos niekada nebuvo – vos tik pirmasis krikščionis įžengė į Lietuvos miškus – iš kart gavo kuoka per galvą – tad tolerancijos mokė valdovai per prievartą – patys kirto ąžuolus ir statė bažnyčias, tačiau ne dėl tolerancijos, o dėl kryžiuočių. Taip elgiasi ir dabartiniai valdovai – nors ne visi, kartais parankiau eiti paskui minią – nieko nepadarysi – valdovams interesai ir politinės realijos visada labiau rūpėjo, nei šventieji miškai ar pastatai.
Dabar sunkūs laikai – ekonominė krizė, darbo mažai, jei yra tai mažai moka. Žmonės mato aplink daug neteisybės – vieniems užkraunami didžiuliai mokesčiai, kiti nieko nemoka – natūralu, kad esame nepatenkinti ir turime teisę netoleruoti, tačiau netoleruoti, galima tik neteisybės, godumo, piktnaudžiavimo ir vogimo. Nepasiduokime kvietimams savanaudžių, kurie naudojasi suirute, ir valdovų silpnumu, kad patys galėtų užimti jų vietą ir daryti viską tą patį tik savaip. Turim išmokti atpažinti, kas yra tikroji vertybė, kas yra tikrasis sąžiningumas, ir kas yra tikrasis gerumas. Žmogus, kuris spjauna į policininką, nuolat ir sistemingai viršija greitį, slepia mokesčius yra apsimetėlis, jis negali būti pavyzdys niekam, tik lengvatikiams.
Ar tu nori būti visų mulkinamas lengvatikis, ar žmogus, kuris supranta?
Šiaip ar taip turime pasirinkimą tik vieną iš dviejų: arba mes su Europa, arba su… Nėra trečio kelio.
Politinis kalinys NR1
Kalas Drogas miršta, miršta sužeistas kovoje. Jo žmona Daneiris, savo brolio parduota kalui, supranta, kad be vyro ji niekas, tad ryžtasi beprotiškam žingsniui atgaivint vyrą, pasinaudodama išlaisvintos vergės magija. Vergė, perspėja, kad magija pavojinga, tačiau Daneiris nepaiso perspėjimo ir sumoka siaubingą kainą – Kalas lieka gyvas, bet tampa daržove. Ir niekas neseks paskui Kalą, kuris negali joti – tad netekusi vilties, ji uždusina savo vyrą pagalve, ir surengia iškilmingas laidotuves: liepa tarnams sukrauti laužą, ant jo užkelti vyro vyro kūną, o klastūnę vergę įmesti į ugnį, ir pati žengia į laužo liepsnas nešina savo brangenybe – drakono kiaušiniais.
Laužas dega visą naktį. Pavargę tarnai miega, jau brėkšta rytas, ir pirmieji prabudę ištikimieji, pamato Daneiris – ji klūpo, šviesiu plaukus taršo vėjas, o jei ant peties tupi maži drakonai, drakonai, kuriuos visi manė išnykus prie šimtus metų! Įvyko stebuklas! Daneiris tarsi feniksas atgimė iš pelenų ir jos maži darkoniukai cypauja ant peties tarsi vaikai. Tačiau drakonai dar maži, jie dar netapo galingomis, ugnį spajudančiomis ir skraidančiomis pabaisomis, prieš kurias dreba ištisos armijos. “Aš esu Drakonų Motina” – ištaria kalisė, bet reikia bėgti, palikti dotrakių kraštą ir ieškoti sajunginkų laisvuosiuose vakarų miestuose – pirmasis jos kelyje Kvartas. Daneris ir ištikimieji prašosi priimami, tačiau miesto taryba nenori, jie bijo dotrakių ir Lanisterių keršo, tačiau turtingas Kvarto prekiautojas – Xaro Coan Daxos – nusprendžia įsileisti kalisę. Jis įžvelgia galimybę pasinaudoti Targarianų klano vardu, pasisiūlo ją vesti, sakydams: Tavo drakonai ir mano pinigai bus nenugalima sąjunga, prieš, kurią niekas neatsilaikys, kartu mes valdysime Geležinį sostą.
Daneiris dvejoja – toks turtingas ir galingas sąjungininkas jai praverstų, tačiau jos ištikimasis pagalbininkas, pats slapta mylintis kalisę – perspėja, kad Xaro Coan Daxos, nebūtų toks turtingas, jei dalintų, tai ką turi, veltui, todėl Daneiris viską apsvarsčiusi atstumia Kvarto prekeivį.
Xaro nėra iš tų žmonių kurie, atleidžia – jam reikia drakonų, nes supranta, kad pinigai dar ne viskas, tad atkeršija Daneiris, pavogdamas jos brangiuosius drakonus.
Tačiau Daneiris pasiseka, jos ištikiemieji tarnai suranda drakonus, ir Drakonų Motina, kuri taip pat nedvejoja ir neatleidžia – įsako Xaro Coan Daxos – užmūryti bokšte gyvą! Tarnai įvykdo drakonų motinas įsakymą.
Tokią istoriją sugalvojo JR Martinas, ir parodė kažkada Baltijos televizija, ir netgi buvo bandoma kurti spektaklį – Bomžų ir Vampyrų giesmė
Toje istorijoje viskas aišku ir suprantama – kaltas – nes pavogė kiaušinius!, kurie buvo didžiausia, siekiančios valdžios moteris (Daneiris) vertybė, tad nusipelnė bausmės, tiesa, labai žiaurios bausmės, bet ir tai suprantama – juk moteris, kaip atominė bomba – reikia žiūrėti pagarbiai.
Kitoje istorijoje, kurią kūrė ne vienas rašytojas, bet ištisa žurnalistų plejada – viskas painiau – net šešerius metus armija teisėjų, tyrėjų, prokurorų, advokatų, buhalterių, mokesčių inspektorių, politikų, žurnalistų ir netgi medikų nustatinėjo kaltę, vertino, svėrė, matavo, skaičiavo, posėdžiavo ir segė bylas į storus tomus.
Istorija ir baigėsi ir nesibaigė, kaltę nustatė ir nenustatė, žalą išmatavo ir neišmatavo, bausmę paskyrė ir nepaskyrė:
apgaulingas apskaitos tvarkymas – o už tai metai 4 priklauso – kaip ir viskas aišku, bet ir neaišku – ar žinote nors vieną OMX įmonę, dėl kurios apskaitos sąžiningumo ir skaidrumo drįstumėte lažintis iš penkių tūkstančių litų?
Dar rašė, kad per du metus neapskaitė berods 24/26 milijonų litų pajamų/išlaidų – o tai yra kas mėnesį po maišą pinigų 500 litų kupiūromis – 23kg, arba penki maišai po šimtą litų – surinkti – atvežti – suskaičiuoti – pasidalinti – išvežti – padalinti! Kas mėnesį galima surengti 30 Cicino koncertų ir po banketą visiems partijos nariams su vaišėmis ir gėrimais už 50 litų kiekvienam!
Jeigu pas mus sudarytos sąlygos taip lengvai varinėti milijonus, be jokios vargo partijėlei su keliolika tūkstančių narių ir vienu milijonieriumi, tai kokios pagundos kyla didesnėms partijoms, turinčiomis po keletą milijonierių?
Nesumokėti GPM ir Sodros mokesčiai – tikrai negražu ir neprotinga, partijos sekretorei mokėti algą vokelyje, ir dar labai mažame vokelyje – sekretorės daug žino ir mato, o va kitiems – dainininkams ir šokėjams, ar gražu imti vokelį ir iš jo 15% nenunešti VMI?
Tačiau, kuris iš šių kaltinimų pats baisiausias? Turbūt aiškiausiai atsakė A.Kubilius – kėsinosi užgrobti valdžią! – už tokį veiksmą niekas niekada neatleidžia, kaip ir neatleidžia neištikimybės, tai yra tas pats kaip pavogti kiaušinius iš Daneiris.