Kažkada labai seniai, senovės Spartos karalius Leonidas surinko tris šimtus geriausių vyrų ir patraukė į Termopilų perėją pasitikti milijoninės persų armijos. Spartos berniukai, nuo mažumės buvo auklėjami kariais – sunkiausi išbandymai, nuolatinės treniruotės užgrūdindavo jų sielas ir kūnus, tad visi Leonido atrinkti vyrai buvo profesionalai. Jie stojo prieš milijoninę persų armiją, daugiausia sudarytą iš vergų ir samdinių. Mūšis buvo nuožmus, visi spartiečiai krito, tačiau persai, supratę, kad tolimesnis veržimasis pareikalaus dar daugiau aukų – sustojo. Taigi trys šimtai spartiečių nepabūgo tūkstančius kartų didesnės persų kariuomenės.
Dabar viskas atvirkščiai – trys milijonai su baime laukia trijų šimtų.
kada mūsų bus milijonas?
Lietuviai pirmą kartą buvo paminėti Europos rašytiniuose šaltiniuose, kai mūsų pro-protėvis Brunonas, ąžuoline kuoka trenkė krikščioniui per galvą, už tai, kad anas buvo krikščionis. Dabar lietuviai, patys tapę uoliais katalikais, apie krikščioniškas vertybes išmanome geriau už patį Romos popiežių, o apie musulmonus galvojame lyg viduramžių riteriai susiruošę į kryžiaus žygį.
Mes daugelį amžių aplinkiniams nepavargdami aiškinom, kad mūsų kalba senoviška, išliko nepakitusi nuo pirmųjų indo-europiečių atėjimo, ir jokie atėjūnai nei klasta, nei jėga šios kalbos nesunaikino.
Mes aršiai giname savo identitetą ir kalbą, kad beveik dešimtmetį kariaujame Vilniaus lenkais dėl kelių raidžių, o autobusuose vykstančiuose į oro uostą uždraudžiame parašyti angliškai “Airport”
Tad nejaugi trys šimtai persų mums gali atrodyti tokie grėsmingi?
Kiekvienais metais lietuviai tyčia nužudo apie šimtą žmonių, dar apie du šimtus netyčia autoavarijose, apie šimtą sunkiai sužaloja (nes vyksta karas keliuose, pasienyje ir visur kitur…).
Pas mus per metus apie šimtą moterų išprievartauja, dvidešimti tūkstančių kartų ką nors apvagia, tūkstantį kartų plėšia ir keturis tūkstančius kartų sukčiauja. Tačiau mes nusikaltėliais vadiname čigonus?
Romų nenorime matyti kaimynystėje, bet Taborą reikalaujame nugriauti. Vejame čigoniukus iš mokyklų, bet nepamirštame pasmerkti dėl išsilavinimo stokos. Nepriimame į darbą, tačiau stebimės, jei kurie čigonai užsiima narkotikų prekyba, o dėl to kalti yra visi pagal odos spalva, plaukų tiesumą ar akių siaurumą. Mes tarsi pamiršę, kas skurdo ir nusikalstamumo šaknys yra socialinė atskirtis, išsilavinimo ir darbo galimybių neturėjimas?
Mes dažniau laimime tarptautinius konkursus “Daugiausia gryno alkoholio suvartoja”, nei europos krepšinio čempionatą, todėl mums įtartinai atrodo bet kas kas išvis nevartoja alkoholio.
Mūsų politikai įsitikinę, kad mokėti pašalpas alkoholikams yra prasmingiau, nei padėti įsikurti keletui jaunų ir sveikų atvykėlių iš Sirijos, bei graudina visuomenę, kad pirmiausiai turime duoti daugiau pinigų pensininkams, o tik po to rūpintis kas tuos pinigus uždirbs.
Mūsų pažįstami musulmonai yra geri žmonės, o tie kiti, kurių mes nepažįstame, iš artimųjų rytų yra blogi muslimai, fanatikai ir čiurbanai.
Be abejo “muslimai”, “čiurbanai” – žodis neturi jokios paniekinančios ir neapykantą ir rasizmą atspindinčios reikšmės.
Beveik visi Lietuvos internetiniai portalai surengė apklausas “kas pasiryžę priimti pabėgėlius į savo namus?” Aišku, kad 80procentų apklaustųjų sako “NE”, o kiek iš tų apklaustųjų priimtų į savo namus lietuvį bomžą iš gatvės?
Ponulitikos ažvalga: Prezidentės ir EP rinkimai, referendumas dėl žemės ir konfliktas Ukrainoje
Pasitvirtino hipotezė, kad mūsų politikai yra gana tingūs ir neįdomūs – suaktyvėjimas ir visuomenės susidomėjimas politika padidėja tik keletą mėnesių prieš rinkimus.
Kaip visada vyrauja emocinės temos ir svarbiausiu klausimu tampa kas kaltas: radikalai tvirtina, kad kalta Maxima ir Briuselį paskelbia priešu NR1, skanduodami: “Briuseliui nepasiduosim, žemės neparduosim”. Tuo tarpu liberalai kaltina darbo kodeksą, o Socialdemokratai teisinasi: Darbo kodeksą pakeisti labai ir labai sunku ir, kalta ankstesnė vyriausybė.
Žemdirbiai pareiškia, kad neturi intereso riboti žemės pardavimo užsieniečiams, tačiau žemdirbius viešai palaiko vien spekuliantai. Galiausiai organizatoriai taip suvėlė referendumo klausimus, kad niekas nesuprato dėl ko balsuojama, tad nusprendė išvis neiti į referendumą .
Padaugėjo įsitikinusių, kad gėjai yra baisesnė problema nei skurdas ir socialinė neteisybė. Gėjai savo ruožtu tvirtino, tenorintys kartą per metus surengti paradą ir atsinešti savo vėliavą į katedros aikštę.
Ruošiamės Prezidentės rinkimams – aiškūs kandidatai, taip pat iš anksto aišku, kas laimės. Todėl politinės partijos nusprendžia rinkimuose nedalyvauti – deleguoja vieną kitą atstovą tik tam, kad rinkimai įvyktų – nes pas mus demokratija.
Lietuvos pirmininkavimo ES metais prasideda neramumai Ukrainoje, dėl kurių vieni apkaltina amerikonus. Kita pusė, pagrįstai teigia – amerikonams Europos reikalai mažai rūpi, jiems svarbiau Azija ir artimieji rytai. Konfliktas Ukrainoje vis labiau aštrėja – skelbiama apie snaiperius, kurie šaudo į abi puses. Nuverčiamas Janukovičius – daugeliui labai dėl to gaila – kaip galima nuversti teisėtai išrinktą prezidentą(?), toks privalo dirbti iki kadencijos pabaigos! Šiais teiginiais labiausiai žavisi Pakso šalininkai, ir imasi versti į anglų kalbą knygą “Raudoji Dalia”.
Kyla didžiulis pasipiktinimas rėksminga politika Rusijos atžvilgiu, oponentai siūlo prisiminti istorinę patirtį – ar tylėsi ar rėkausi, vis tiek bus už ką mušti,
Rusija jėga atsiima dovanas iš Ukrainos, tai pat pareiškia, kad jėga panaudota nebuvo, žaliųjų žmogeliukų nepažįsta o dovana, pati pajutusi istorinę neteisybę, panoro sugrįžti atgal.
Jėgos panaudojimas labai išgąsdina Rusijos kaimynus – NATO sąjungininkai iš Danijos atsiunčia mums du Leopardus, kad kariai galėtų pasimokyti nebijoti tankų riaumojimo. JAV atsiunčia savo desantininkų kuopą – pastarieji giriasi, demonstruoja ugnies galią, šarvuočius ir kitą techniką. Mūsiškiai ima tartis su lenkais dėl priešlėktuvinės gynybos sistemos pirkimo, tuo tarpu Latviai perka 500 granatsvaidžių.
Rusai užuot raminę mažuosius kaimynus, kad nesirengia mūsų pulti, nes mes, nieko gero neturime, įpila žibalo į ugnį, pareikšdami, kad turi masinio naikinimo ginklą ir jei norėtų tai Vilnių, Rygą, Taliną ir Varšuvą užimtų per pora dienų. Mūsiškiai ima galvoja kaip čia tuos JAV desantininkus pasilikus ilgiau, ir jei neduok Dieve, kiltų karinio konflikto grėsmė – panaudoti kaip įkaitus ar gyvus skydus.
Numušamas Malaizijos oro linijų lėktuvas – visi svarsto – kas tai padarė? Niekas neprisipažįsta, arba pareiškia, kad paskubėjo prisipažinti dėl pernelyg didelės garbėtroškos.
Aktyvėja propagandinė kova, prasideda žodžių mūšis, susiformuoja savanorių anti-propagandinė brigada – Liežuvio kariai. Pastarieji pasipiktina Viasat nenoriu laikytis Lietuvos įstatymų, skelbia boikotą ir Viasat persigalvoja – žada propagandos daugiau netransliuoti – tai pirma reikšminga Liežuvio karių pergalė.
Su viltimi pradedama žiūrėti į kaimyną Lukašenką, kaip išmintingą valdovą, nes pastarasis įvedė vietinės produkcijos kvotas prekybos centrams, bei uždraudė kelti kainas. Metų pabaigoje patvirtino, kad nejuokauja – uždarė keletą prekybos centrų, kad senukai būtų klusnesni.
Ikanomika: Euro įvedimas, GPM pakeitimai, Alternatyvios investavimo priemonės ir Bobutės paskola
Įsigalioja GPM pakeitimai – nuo šiol pajamos iš dividendų ir prekybos vertybiniais popieriais apmokestinamos vienodai, teoriškai OMXV turėtų brangti dividendinės akcijos.
Ekonomikos perspektyvos išlieka neaiškios – 2008 krizė, kaip ir baigėsi, tačiau geopolitiniai neramumai, nesibaigiančios kiekybinio skatinimo programos verčia abejoti ekonomikos klestėjimo perspektyvomis.
Pagaliau gauname Neilo Kuperis pasirašytą laišką – “Gerbiamas buvęs Snoro akcininke, jūsų turėtų akcijų vertė 0.” Ši žinia nieko nenustebina – ir taip aišku, kad šių akcijų vertė dabar 0, kokia situacija buvo prieš pagrindiniu akcininku tampant valstybei – istorija pernelyg sena, kad vertėtų gilintis.
ECB ir EK leidžia Lietuvai įsivesti Eurą – vieni džiaugiasi, kiti ima gailėtis lito, įsitikinę, kad piniginio ženklo pakeitimas eurais, reikš valstybingumo praradimą, nes vietiniai valdovai nebegalės, kada panorėję spausdinti naujų pinigų: reikės gauti vokiečių leidimą. Pasigirsta raginimų, užuot įsivedus eurą, litą sus sieti su Šveicarijos franku, nes jis brangsta, todėl galėtume prisipirkti daugiau visokio kinietiško šlamšto, ir žibalas būtų pigesnis… 2015 metų pradžioje paaiškėjo, kad Šveicarijos frankas iš tikro brangesnis, nei Šveicarijos CB ilgą laiką vaizdavo.
Verslininkai ir spekuliantai euro įvedimą vertina palankiai – tvarkiečiai, darbiečiai ir tautininkai vertina priešiškai. Pastarųjų teigimu – statistika suklastota, bet to mažinami atlyginimai, taikomas spaudimas nedidinti kainų, todėl euro įsivesti nereikia.
Man kyla filosofinis-fizikinis klausimas ar suspaudus spyruoklę ir po to ją atleidus, pasikeis spyruoklės ilgis? Neabejoju, kad vyks prekių kainų turbulencijos dėl “didelės lėkštės” efekto: jei valgis patiekiamas didelėje lėkšėje, vieniems atrodo, kad maistas sumažėjo, todėl ima valgyti daugiau, kiti pasijunta prancūzais… Tikiuosi analogiško, tačiau atvirkštinio poveikio atlyginimams, nors žinau, kad ne lėkštės dydis čia svarbiausia, bet apetitas.
Siaučia kiaulių maras – spekuliantai susirūpina, kaip tai paveiks LNA ir baiminasi akcijos kainos kritimo.
Feb 2014 – Feb 2015
Negana kiaulių maro – Rusai paskelbia embargą kiaulėms ir obuoliams – Lietuviai mano, kad sankcijos juos paveiks labiausiai. Daugėja norinčių žemai rusams nusilenkti ir gražiai paprašyti mūsų kiaules vėl priimti.
Lietuvoje ima rastis egzotinės investavimo priemonės – Savy sukuria galimybę, bet kam paskolinti ir pasiskolinti – Greitųjų kreditų įmonės rašo skundus Lietuvos Bankui ir reikalauja nutraukti šią veiklą. Centrinis bankas apšalęs – laukia instrukcijų iš politikų, tačiau pastarieji neturi tam laiko nes susižavi technologijomis: – Šiaulių meras perleidžia prestižinį sklypą dangaus kelio bandymų laboratorijai. Labiau patyrę spekuliantai gėdina politikus ir šviečia visuomenę: Junickis turi visus aferisto požymius.
Skyways projektas gėdingai žlunga, tačiau Šiaulių meras gėdos nejaučia. Bobutės Paskola naudojasi sumaištimi ir siūlo pirkti obligacijas žadėdami 14% palūkanas – spekuliantai viešai kritikuoja, tačiau slapta perka.
Kirviu į dugną sminga rublis – įkandin PTR akcijos kaina – visi žino kur PTR akcijos kainos dugnas, tačiau niekas nežino ar dugną turi rublis?
Feb 2014 – Feb 2015
Laukiam atplaukiant laivo Independence – nagrinėjame, kodėl laivas nudažytas spalvomis panašiomis į Rusijos vėliavą – ministras teisinasi, kad tai ne provokacija, bet tradicija.
Chaltūra – socialinėje / kultūrinėje erdvėja įvykių nedaug
Dešrų gamintojas – Samsonas atsisako prekės ženklo Tarybinės – paskelbdamas postsovietinės savimonės eros pabaigą ir naujos eros pradžią, tačiau neaišku kokia ta era bus – vieni ragina atsigręžti į tradicines vertybes, kiti ragina kurti inovacijas.
Neabejotina tradicija – Eurovizijos konkursas: nugali barzdotas vyras, apsivilkęs suknele, tai kažkodėl labai išgąsdina gyvūnų mylėtojus – mėginu pastaruosius raminti, kad baimintis derėtų zoofilų.
gyvuneliu myletojai
Trūkstant kultūrinių renginių, liaudis susigalvoja kitų pramogų – populiariausia – rinkimai – kas šauniausias, drąsiausias ar gražiausias. Ir kaip dažnai pasitaiko rinkimuose – ima rastis koalicijos ir intrigos.
Svarbiausia metų literatūrinė naujiena – Janutienės knyga apie Landsbergį – Dinastija, akstesnė autorės knyga – Raudonoji Dalia veržiasi į tarptautinę rinką dramatiškai romantiniu prekės ženklu – Red Dalia, tikimasi, kad “feme fatale” įvaizdis patrauks išrankiausius Europos skaitytojus.
Aiponas – technologijos ir inovacijos
Lietuviai pagal inovacijų taikymą versle ima vytis estus. Inovacijos ir technologijos veržiasi į tradicines šakas, pavyzdžiui alaus ar vyno gamybą – amerikiečiai siūlo prietaisą, kuris prijungtas prie Aifono vandenį paverčia vynu.
Ieškoma galimybių, kaip technologijas pritaikyti moterims – neužilgo prekyboje turėtų pasirodyti išmanioji kosmetika, tačiau moteris kol kas labiau domina praktiniai klausimai – kas už viską turi mokėti? Akivaizdu, kad negražūs, seni ir stori moka už gražius, jaunus ir lieknus.
Padarom – ekologija ir sveikata
Norinčių už viską mokėti nėra daug, taigi auga susidomėjimas dietomis ir sveika mityba. Įžymybės ir elito atstovai parduoda savo receptus už pinigus, ne-elitas receptus skelbia nemokamai, štai pavyzdžiui Bomžo dieta:
Darbo dienomis: pusryčiams vandens stiklinė, pietums – mėsa su daržovėmis, vakarienei – bet kas kas ne iš miltų ir nesaldus
Sekmadieniais – pusryčiams kiaušiniai, pietums – nieko, vakarienei – mėsa su daržovėmis ir mėgstamu garnyru.
Cili con carne
Pats išbandžiau šią dietą – per keletą mėnesių numečiau beveik 10 kilogramų, išsigandau – taip greitai mesti svorį nesveika – grąžinau į racioną saldainius, pyragus ir šiaip miltinius produktus – 5 kg pavyko susigrąžinti! Taigi teigiamo ir neigiamo testavimo būdu įrodytas bomžo dietos efektyvumas
Taigi tokie tad buvo 2014- arklio metai, o šią apžvalgą norėčiau baigti tokiu pastebėjimu – Lietuvoje mokėti didėlį atlyginimą laikoma nusikaltimu – už tokia veiką, taikoma administracinė atsakomybė – papildomi mokesčiai tarsi akcizas tabakui ir alkoholiui.
Šiais metais kažkodėl visiems parūpo mūsų nuomonė. Iš pradžių klausė, kokio norim prezidento – turėjom nemažai kandidatų, tačiau nuo pat pradžių visi žinojom, kad pats tikriausias ir pats geriausi tėra vienas. Ją ir pasirinkom.
Vėliau skelbė referendumą dėl žemės, tačiau klausė ne tik to: ar norime uždrausti žemę parduoti užsieniečiams, dažniau skelbti referendumus, svarbiausius klausimus spręsti referendumais ir dar kažkokį labai painų klausimą uždavė, dėl žemės išteklių naudojimo, ir kad visus mažiau varginti atsakinėjant į visą eilę šių klausimų davė pasirinkti vieną atsakymą – Tai arba Ne. Daugelis įtarė kažkokią klastą dėl tokios painiavos ir nusprendė iš vis nedalyvauti, ir referendumas pasiekė visų laikų pasyvumo rekordą, nors jam rengti buvo išeista milijonai litų iš valstybės biudžeto.
Taig, ir man kilo mintis surengti referendumą, skirtingai nuo žemės referendumo, tokį, kuris nieko nekainuotų, jame būtų tik vienas klausimas, su daug atsakymų variantų, ir kaip jau tapo įprasta nieko neįpareigotų. Deja sumanymo nepavyko iki galo įgyvendinti – sulaukiau autoritetingos kritikos, kad atsakymų variantai tendencingi ir nepritariančiuosius verčia jaustis kvailiais. Todėl po šėšių dienų, surinkęs 57 balsuotojus apklausą nutraukiau. Štai tokie rezultatai gavosi:
59% balsavusių apklausoje išreiškė stiprią nuomonę dėl euro – juos galima galima laikyti gerai informuotais apie euro privalumus ir trūkumus. Džiugu tai, kad neatsirado nė vienas bendruomenės narys, kuri neigtų euro įsivedimo faktą (t.y. nebuvo nė vieno teigiančio, kad euro mes neįsivesim), taigi, galima laikyti, kad bendruomės nariai yra vidutiniškai geriau informuoti ir atitinkamai geriau pasiruošę euro įvedimui, nei likusi tautos dalis. Apskritai pritariančiųjų buvo 67%, nepritariančiųjų 33% – šis pasiskirstymas mane nustebino, tikėjausi, kad bus maždaug per pusę, nepaisant visų klykiančių garsumo “tauta nenori euro”. Toks pasiskirstymas pasirodė netikėtas ne tik, man bet ir keletui autoritetingų bendruomenės narių – sulaukiau kaltinimų dėl tendencingumo, tad ilgai netrukęs paleidau dar vieną apklausą – šį kartą iš atsakymo variantų pašalinau motyvacinį faktorių, liko “plika” atsakymų sentimentų skalė. Rezultatas dar kartą nustebino – stipriai pritariančiųjų buvo netgi daugiau (50%, lyginant su 40% pirmoje apklausoje) :
Taigi 48 responentai pasisakę antrame apklausos etape paskirstė savo balsus taip:
73% už, vienas respondentas atsakė, kad jam nesvarbu, ir tik 25% išreiškė savo nepritarimą, taigi teiginys “tauta nenori euro” neturi pagrindo, tiksliau būtų sakyti, kad investuotojai ir verslo atstovai eurui pritaria, o spekuliantai ir šiaip sukčiai – nepritaria (juokauju, žinoma, apklausoje nebuvo demografinių klausimų, tad teigti, kad euro įvedimui priešinasi sukčiai ir spekuliantai nėra pakankamo pagrindo).
Tačiau ir šį kartą buvau apkaltintas sukčiavimu, mat apklausų priemonė – Opinion Stage, kurią naudojau, neužtikrina pakankamo apsaugos lygio (panaudoti pyragėliai), tad buvo pasiūlymas padaryti tokią apklausą bendruomenės platformoje, deja nebuo laiko suderinti su visai kritikais formato ir taisyklių, todėl ir vėl nepavyko išvengti išvengti kaltinimų sukčiavimu, tarsi kažkas tai būtų reikalinga.
Na bet dabar tai jau nesvarbu – Liepos 23, 2014 paskelbs neatšaukiamą keitimo kursą ir procesas formaliai taps negrįžtamu.
Abu apklausos etapai jau uždaryti. Pirmame etape dalyvavo 57 respondentai, antrame 48.
Komentarus Vampyrų Šešėlyje paskelbs Liepos pabaigoje. Bus galima palyginti, kaip vampyrai, vargšai, chimeros ar paprasti žmonės yra pasiruošę euro įvedimai. Palyginimui Swedbanko Infografikas apie euro įvedimą.
Nė vienas varnas neturi prasmukti! Lankininkai, šaudykite visus, visus varnus, kad nė viena žinia neatskristų iš juodosios pilies – toks buvo vado įsakymas. Ir krito žinią nešantys varnai. Tačiau viena žinia prasmuko – aklas senis, Targarianų šeimos atstovas, iš nakties sargybos, Juodosios pilies atsiuntė žinią: “Septynias karalystes valdys trys valdovai, kurių pavardės prasideda raidėmis BGL”
Tai mįslė, susivokė meisteris, skaitydamas pranešimą, tačiau ką ji reiškia? Visiems aišku, kieno pavardė L – tai Lanisteriai ir klastingasis Taivinas. Tačiau kas yra BG? Gal B – tai Barateonai, tačiau vienintelis dar gyvas pretendentas į sostą – Stanis, sėdi izoliuotas savo saloje, be pinigų, be palaikymo, be armijos, ir be teisės dalyvauti rinkimuose! Nejau G tai Geydžojai? – vargu negali jie pretenduoti į sostą, juk vieniteliam Geydžojų princui, piktasis sadistas, lordo Boltono pavainikis, kai ką nupjovė, o kaip gali būti princas be to kai ko? – tai prieštarauja tradicijoms.
Ne, pagalvojo meisteris, iš visko sprendžiant BG, tai (Bravoso) Bankas Geležinis – taip… jie turi pakankamai pinigų, ir jei Lanisteriai niekada nelieka skolingi, tai Bravoso Geležinis bankas skolų neatleidžia.
Bet tai ne vienintelė mįslė – Daneiris Targarian, net ir nenaudodama savo drakonų pirmauja, ir niekas iš pretendentų į sostą nedrįsta mesti jai iššūkio! Nė viena šeima! Visi tik laukia. Tuo tarpu Daneiris ima vieną miestą po kito ir mokosi valdyti!
Užteks, pagalvojo meisteris, atėjo laikas užsiimti jaunųjų Starkų , auklėjimu – reikės jiems kažkaip paiškinti, kodėl menestrelis, pasidažęs ir apsirengęs kaip moteris yra su barzda! Juk vaikai gali paklausti, kodėl teta su barzda – tada atsakysiu, kad tai ne teta, o dėdė, tik apsirengęs suknelę, nes vaidina moterį. Jei vaikai klaus, kodėl dėde su suknele – sakysiu, kad vyras apsivilkęs suknelę, netampa moterimi, kaip ir moteris apsiavusi kelnes netampa vyru. Tačiau jei vaikai paklaus, kodėl dėdė, vaidinantis moterį, nenusiskuto barzdos – ką tada atsakyti? Gal skustuvo kalvis nepardavė, nes vyksta karas ir visas plienas reikalingas kalavijams kalti? Tačiau kita vertus skustis galima ir kalaviju, jei gerai išgaląstas. Ir apskritai, vaikai jau pakankamai dideli, kad suprastų jog, rūbas nedaro iš vyro moteris, ar iš moters vyro – ar tai vyras ar moteris galima spręsti tik iš to, kaip žmogus siusioja – moterys atsisėdę, o vyrai atsistoję – štai kaip paaiškinsiu – nušvito meisteris, sugalvoję gražų ir suprantamą atsakymą, kas yra vyras, o kas moteris. Laikas skiepyti vaikams vertybes!
Ach kokios gi tos vertybės, pamiršau, susikrimto meisteris – senatvė, daug ką užmirštu pastaruoju metu. Ir niekas aplink nekalba, kokios tos tradicinės vertybės, visi tik čiumpa kalavijo rankeną, piktai košdami žodžius – aš ginu tradicines vertybes, jokie svetimi mums neįbruks savų!
Meisteris sugrįžo į celę, ieškoti vertybių, prisiminė, kad turi būti ne daugiau šešios, nors gali ir septynios. Ach taip radau, galiu pradėti pamoką.
Tai štai, vaikai, klausia Branono ir Rikoko, ar žinote kokia svarbiausia vertybė, apie kurias menestreliai nuo seno dainas kūrė?
Tai šeima sako Branonas – teisingai, atsako meisteris, šeima tai vertybė, ir atmink, tai šeima tai pavardė – aš mirsiu, tu mirsi, o Starkai gyvuos, kaip ir Lanisteriai, ir Barateonai. O pavainikiai nėra šeima, nes jie neturi pavardės, šiaurėje tokie vadinami Snow, Pietuose – Sand. Taigi, jei kilmingas lordas, malonumų namuose, pažins kokia nekilmingą merginą, tai šio pažinimo vaisius nebus šeima, nes neturės pavardės, ir nepaveldės šeimos turtų. O kilmingai damai iš vis negalima turėti nesantuokinių ryšių! Jai pažinsi kilmingą damą, turėsi ją vesti.
Taigi, vaikai, kokia kita vertybė, kurią mūsų protėviai brangino ir puoselėjo? – Namų ramybė ir šiluma – atsako Rikonas. Taip tai svarbu, bet tai tik nusako kokia turi būti šeima, tai nėra savarankiška vertybė. Ką dar žinote apie vertybes?
Garbė – vėl, kelia ranką mažasis Rikonas – taip, mažasis lorde, atsako meisteris, garbė labai svarbu šeimai, tačiau garbė nėra tik brangūs papuošalai, ir vardiniais numeriais pažymėtos karietos; garbė, yra tai, kuo lordas skiriasi nuo vargetos, nekilmingo.
Didinga istorija, mūsų žemė, ir gamta – štai kas vertybė! Mes daug kovojome, niekam nenusileidome, nuo pat pirmųjų žmonių – porina Branonas. Meisteris atsako, taip sutinku – iš istorijos mes galim semtis stiprybės, mūsų žemė brangi ir gamta graži – tačiau vertybės yra tai, kuom nes vadovaujamės, kas padeda mums nuspręsti kaip pasielgti – ar didinga istorija, žemė ir gamta yra tavo nuopelnas? Ar tavo tėvų ir prosenių, ar Dievo, kodėl jų nuopelnus nori prisiimti sau?
Darbštumas, ir dar Kuklumas – vėl sako Branonas, teisingai, atsako meisteris, darbštumu viską pasieksi, o kuklumas, žmogų puošia tai, svarbios vertybės, reikalingos kiekvienam lordui, kad galėtų teisingai valdyti valstiečius.
Religija, dievai – štai vertybė, nedrasiai ištaria Rikonas. Kurie dievai – perklausia meisteris – senieji – šventieji medžiai, ar didysis Septynetas, o gal Raudonosios moters garbinamas Ugnies Lordas?
Laisvė – vėl sako Branonas. Taip laisvės svarbu, tačiau, kas tai yra laisvė – paklausia meisteris – laisvė daryti ką noriu, pramogai tyčiotis iš silpnesniųjų, ar čia tavo laisvė?
Ateina žiema, net visom septynioms karalystėms kartu bus sunku atsilaikyti, kai pasirodys Baltieji Klajūnai, o po vieną mes neturim jokių šansų.
Taip, vaikai, pavargęs, sako meisteris, vienos vertybės iš jūsų taip ir neišgirdau – Gerumas, būkite geri, gerumo jums labiausiais trūksta. Ir tai tradicinė vertybė, kurią pamiršta žmonės laikantys ranką ant kalavijo. Žmonės pikti tada kai bijo, kai nesupranta – tad mokykitės, tada šviesa ir tiesa lydės jūsų kelius.
Prieš keletą dienų atsitiktinai užkliuvo akis už Eqleaders.inc publikacijos “Six Leadership Styles: Selecting the Right Leader” (Autorius: Dana C. Ackley, Ph.D., is founder and CEO of EQ Leader, Inc), kuri remiasi Hay group atliktu tyrimu “Styles and Climate”. Tyrimas teigia, kad organizacijos lyderis turi nemažą įtaką rezultatams, nes organizacijoje lyderis tiesiogiai įtakoja vidinį klimatą, o klimato kokybė lemia apie trečdalį organizacijos rezultato.
Klimatas (aplinka) nėra šiaip terminas, lozungas ar šūkis, jis apibrėžia šešis organizacijos vidaus darbo aspektus:
Laisvė spręsti problemas – koks savarankiškumo laipsnis suteikiamas organizacijos nariams
Atsakomybės pojūtis – kiek asmeninės atsakomybės prisiima organizacijos nariai
Darbo standartai – kaip organizacijoje atliekamas darbas
Skatinimo / atlygio sistemos efektyvumas – kaip ir kokia elgsena skatinama organizacijoje
Misija ir vertybės – kaip organizacijos nariais juos supranta
Įsipareigojimas bendram tikslui
Priverstinis stilius (angl. coercive leader) – toks vadovas remiasi baime – “daryk kaip sakau, arba eik lauk”. Šis lyderis imasi atsakomybės, ir jam nereikalinga kitokia nuomonės. Šis lyderystės stilius labiausiais niokoja organizacijos klimatą: augant baimei, klimatas organizacijoje blogėja. Tačiau negalima sakyti, kad tokie lyderiai nereikalingi – jie yra pakankamai efektyvūs esant krizinei situacijai. Jeigu organizacija turi rimtų bėdų, priverstinio stiliaus vadovas gali būti tinkamas kandidatas. Tačiau pravartu atsiminti, kai tik krizė pasibaigia, tokio lyderis naudojama prievarta, sukuria naujas krizes.
Autoritetinis stilius (angl. authoritative leader). Šis vadovas geba aiškiai, suprantamai ir patraukliai nusakyti misiją, ir taip sukelti žmonių entuziazmą. Jis savo sekėjams nurodo aiškų kelią, eliminuodamas painiavą ir kitus neaiškumus, būdingus daugeliui organizacijų. Tokio lyderio sekėjai stipriai įsipareigoja bendram tikslui, todėl organizacijoje nėra antklodės tampymo į save. Šis lyderystės stilius labiausiais koreliuoja su organizacijos rezultatais. Autoritetu paremtos elgsenos gerina klimatą. Vizionieriaus stilius ypač praverčia ir yra reikalingiausias, jei organizacijai reikia naujos vizijos ar vienijančio tikslo.
Bendradarbiaujantis stilius (angl. affiliative leader) – pozityvių santykių meistras. Kadangi sekėjams toks lyderis patinka, jie yra lojalūs, dalinasi informacija, ir juo pasitiki, tai padeda visiems nenukrypti nuo bendro kurso.
Šis stilius taip pat labai neblogai koreliuoja su geru klimatu. Tokį lyderį verta pasirinkti, jei organizacijai labiausiai reikia vidinės harmonijos, stiprios moralės, geros nuotaikos, ypač jei prieš tai buvę įvykiai lėmė nepasitikėjimo atmosferos įsigalėjimą.
Šio stiliaus trūkumas – nepakankamai gerai atliekamas darbas yra toleruojamas, vardan lojalumo.
Demokratinis stilius (angl. democratic leader) – šio lyderio stiprioji pusė – jis siekia sprendimus priimti konsensuso būdu. Pasiekus – bendrą visų sutarimą, atsiranda labai stiprus įsipareigojimas bendriems tikslams, strategijoms ir taktikoms. Aukštas pasitikėjimo lygis taip pat šio lyderio privalumas. Šis lyderystės stilius gerai koreliuoja su rezultatais, ir labiausiai tinka tais atvejais kai vadovas iš tikro nelabai žino, ką reikia daryti ir kaip elgtis, tačiau turi talentingų darbuotojų, kurių gebėjimus galima efektyviai panaudoti. Taigi renkantis tokį lyderį svarbu įvertinti, kiek talentingi ir gabūs yra pavaldiniai. Jeigu jiems suteikiama pakankamai laiko tobulėti, ir gerai bendradarbiauti kaip komanda, toks lyderis yra geras pasirinkimas. Šios stiliaus trūkumas – netinka esant krizinei situacijai, ir jei reikia veikti greitai.
Pavyzdinis stilius (angl. Pacesetter – tempo nustatytojas) – visiems nustato labai aukštus veiklos standartus, įskaitant ir patį save.
Toks vadovas daro tai ką sako, jam būdinga žodžių ir veiksmų vienovė. Tai skamba patraukliai ir daugelis mano, kad tai labai efektyvu. Deja, tyrimai rodo, kad šis stilius neigiamai koreliuoja su klimatu. Kodėl? Todėl, kad tempo nustatytojas nepasitiki savo sekėjais. Jų savęs suvokimo ir vertinimo pagrindas – jie yra protingesni, greitesni, ir gali pasiekti geresnį rezultatą nei bet kas kitas. Tokiu būdu jie patys to nenorėdami kenkia savo sekėjų moralei! Tačiau negalima tokio kandidato iškart atmesti – jei komanda jau dabar turi aukštą motyvacijos lygį, techninius įgūdžius ir kompetencijas, tempo nustatytojas gali būti pakankamai efektyvus, nes jo stilius ir lūkesčiai atitinka tai ko reikia organizacijai.
Ugdantysis stilius (Coach) – šis lyderis ugdo žmones, jis geba atpažinti talentą ir gerai žino kaip jį vystyti. Jis moka kurti tobulinimo programas, duoti žmonės tinkamas užduotis ir iššūkius, kurie lemia naujų įgūdžių ir gebėjimų atsiradimą. Toks lyderis nuspėja ateitį ir leidžia savo sekėjams maksimaliai panaudoti savo gebėjimus. Šis lyderystės stilius neblogai koreliuoja su rezultatais ir geriausiais tinka, jei sekėjai nori ir gali tobulėti. Tačiau jei jūsų organizacijoje dauguma tiesiog laukia pensijos, ugdantysis vadovas netinka. Jeigu žmonės žavisi mokymusi – tai geras pasirinkimas, tačiau reikia pripažinti, kad ugdymas užima labai daug laiko, tad toks lyderis skirs mažiau dėmesio kitoms svarbioms sritims.
Taigi reikia atsižvelgti į tai koks vadovavimo stilius geriausiais tinka organizacijai, pagal jos charakteristikas ir esamą situaciją. Dar svarbiau suprasti, kad realiam gyvenime viskas keičiasi, todėl svarbu lankstumas ir patys geriausi kandidatai, yra tie kurie yra išmokę adaptuoti savo stilių pagal poreikius.
Šie lyderystės stilių klasifikacija gali padėti organizacijoms nuspręsti ir pasirinkti tinkamiausią vadovą. Iš esmės valstybė taip pat yra didėlė organizaciją ir greitai mes turėsime galimybę rinktis naują vadovą.
Taigi ko mums reikia – ar krizė jau praėjo? Ar tarptautinių įvykių kontekste jau turime naują krizę? Tada tiktų Priverstinis stilius.
O gal valstybei dabar reikia vienijančio tikslo, kurti kažką naujo? – geriausias pasirinkimas būtų Autoritetinis vadovas.
O gal mums trūksta geros nuotaikos, vidinės harmonijos, stiprios moralės, tada verta rinktis Bendradarbiaujantį vadovą.
O gal mūsų valstybės tarnautojai yra talentingi ir gabūs (be sarkazmo tik!), jokios krizės nėra ir per artimiausius keturis metus nebus?, tad geriausias pasirinkimas būtų Demokratinis lyderis.
O gal mums labiausiai reikia tinkamo pavyzdžio, nes ta pati valdininkija motyvuota, turi tinkamus techninius įgūdžius ir kompetencijas? Tai būtų Pavyzdinis stilius – tempo nustatytojas, pats bėgtų ir viską darytų už kitus?
Taip pat labai tikėtina (irgi be sarkazmo), kad mūsų valstybės tarnautojai dega noru dirbti valstybės labui, visi yra labai jauni ir tiesiog veržiasi tobulėti? Rinkime Ugdantįjį vadovą.
Ką manote, kurie iš šių pretendentų atitinka konkretų vadovavimo stilių? O gal kuris įvaldęs visus ir geba lanksčiai prisitaikyti ir keistis pagal situaciją:
Dalia Grybauskaitė – geležinės ledi, plieno magnolija – man rodos jos vadovavimo stilius labiau priverstinis ar pavyzdinis (manyčiau, kad Artūras Paulauskas taip pat atstovauja priverstinį, baimės stilių)
Vladas Lašas – žinomas verslininkas iš Kauno išgarsėjęs inovacijų taikymu ir pripažintas vizionierius, ko gero jis įkūnija autoritetinį stilių.
Savo piešiamomis vizijomis taip pat išgarsėjęs Artūras Zuokas
Bronis Ropė – nuolatinis Ignalinos meras, turintis didelį vietos gyventojų pasitikėjimą, kuriam labiausiais rūpi gyventojų gerovė – panašu jo stilius bendradarbiaujantis.
Zigmas Balčytis – ekonomistas, matematikas, socialdemokratas, kurie garsėja savo nuolatiniu nuomonės keitimu (nežino ką daryti!) ir visur siekia konsensuso – ko gero jis atstovauja demokratinį stilių.
O gal Naglis Puteikis – istorikas, paveldosaugininkas, nuolat visus kritikuojantis, tad ko gero jo stilius pavyzdinis, paremtas įsitikinimu, kad kiti kvailesni ir tingesni?
Deja tarp pretendentų nerandu Ugdančiojo stiliaus lyderio – gal tai ir gerai, nes nėra laiko dabar visus lavinti, reikia rezultato.
Taigi ką pasirinksite – kol kas ne visi pretendentai surinko reikiamą kiekį parašų, tad raginu piliečius patiems susikurti galimybę rinktis iš įvairių stilių, tai galima padaryti ir elektroniškai.
Vampyrų Šešėlyje remia ir palaiko pretendentą Vadą Lašą.
2014 metų sausio 1 dieną braliukai pagaliau įsivedė Eurą – aukšti valdininkai pakėlė šampano taures, paprasti žmogeliai sustojo į eiles… prie bankomatų, prie kasų – skubėjo išleisti latus. Aš, deja, nespėjau, turiu užlikusią latvišką penkinę, ir keliolika santimų. Nors Latvijos bankas ramina – keisime nemokamai: pašte, komerciniuose bankuose, Latvijos banke. O man ką daryti? Iki Latvijos važiuot toli – benzinas brangiau kainuos nei tie penki latai verti, gal kada pasitaikys proga nuvykti į Latviją – bet kur tas Latvijos bankas? Ar nepaims, kaip mūsiškiai 2 Eurų už operaciją grynais – ech tiek to, atiduosiu vaikams pažaist.
Prieš keletą mėnesių klausinėjau latvių – tai ką manote apie Eurą? – norite, laukiate ar ne? Atviro atsakymo taip ir nesulaukiau – tik papostringavimų, kad žmonės bijo, nepatenkinti, referendumą daryti ketina, nes viskas brangs – tačiau supratau, kad laukia ištiesų, didžiuojasi jie, kad yra latviai! Gal ne tokie sumanūs kaip estai, bet už lietuvius tai tikrai gudresni…
O štai Raimunds Pauls, nepatenkintas, keikiasi per mūsišką LRT – sako kam jums tas euras, ir taip užsieniečiai baigia viską supirkt, emigruoja latviai kaip ir lietuviais – net ašarą, matyt, išspaudė, taip jam lietuvių gaila.
Bet Raimonds man ne autoritetas, gal ir geras dainas kuria, bet apie pinigą nieko neišmano – bankuose santaupas prarado, girdėjau, kad ir telefoninimas sukčiams buvo kažką atidavęs – vienu žodžiu menininkas, toks pat ikanomistas, kaip mūsų Čekuolis – atomininkas.
Taigi, latviai atsiveikino su savo dailiais mažais pingėliais ir dabar naudosis EIRO – dideliais ir bjauriais, su užienietiškom raidėm, užsienietiškais paveiksliukais ir arabiškais skaičiukais. Nors tiek to, skaičiukai ir dabar arabiški – visi juos pažysta, ne lenkiški rašmenys kokie nors…
Bet didesnes pinigines vis tiek reikės pirkti – cha, cha, cha….
Nors nesijuokim – ir mums gali tekti, nors gal ne… Mano, dar nesuplyšusi, prieš metus pirkta – gaila, kaip suvalkiečiui, gerą daiktą išmest, palaukim iki kokių aštuonoliktų, kartu su lenkais, kaip senais gerais laikais per Žalgirio mūšį Teutonų Eurdiną šturmuosim…
Ech gana svaigt… Paklausykim ką mūsiškiai mano – štai Graužinienė pyksta, kad niekas su ja euro įvedimo nederino – teisingai – ir aš ir pykstu – kodėl su manim nederino? Butkevičius pyksta, kad Graužinienė pyksta – griūva koalicja ar ką? Vargu bau – Algirdas jei pyksta šiandien, tai rytoj jau nebepyks – atlaidus gi, diplomatas geranoriškas…
Vienu žodžiu mūsų politikai į Euro klausimą žiūri politiškai, per rinkimų prizmę – nieko kito iš jų ir nesitikėjau.
O ką galba ekonomistai? Štai Medaiskytė straipsnį Delfi – sukalė – nesigilinau, permečiau greitai akimis – pasirodo ne ne apie Eurą, o apie minimalią algą labiau. Ir Nausėda, kažką pareiškė – irgi apie minimalią algą berods – ką gi ir ikanomistai pas mus viską mato politiškai – esame, pasirodo, ne Drąsi šalis, o Politiška šalis – supirminkavom Europai, visi plojo, filmus žiūręjo, gerai sako pirminkavot…
Tik rusai neplojo, iš vis filmo žiūrėti nė nevažiavo ir žvengė, turbūt, už pilvų susiėmę, matydami, kaip mes Ukrainą į Europą vedėm, bet tango šokti teko su jais…
Ai, tiesa, Glavecką kartą girdėjau sakant, kad “ko gero, iš ekonominės pusės žiūrint daugiau minusų, nei pliusų Euras turi”, dar Mauricas, kartą sakė, kad Litas tai folksvagenas, o euras – mersedas – na šitie, matau, žiūri techiškai, bet ką aš žinau, dabar mersai lūžta – plastmasiniai, o golfukai niauktais langais lekia autostradom…
O Šimonytė, šaunuolė, visus ramina – nesijaudinkit, milijardas į garantinį fondą nėra labai daug… pasiskolinsim ir nereikės savų mokėt! – aš irgi taip manau, sumokėsim skolintais, o paskui dar pasiskolinsim, algas padidinsim – ir jei ką – gelbėkit, padėkit – duokite, prašom, 5 miliardus iš to garantinio fondo, arba nurašykit pusę to ką skolingi! (graikus tai gelbėjote, kuom mūsų skandinavų bankai blogesni?, jei jau į garantinį sumokėjo, tai čia kaip indėlių draudimas turi veikt per banko griūtį!)
Taigi praėjusių metų pradžioje teko šiek tiek domėtis Latvišku EIRO projektu – pagooglinau – aibė informacijos, ištisas portalas – EIRO.LV (už mokesčių mokėtojų pinigus pakurtas! -tik pamanyk, per patį krizės įkarštį!, kai apie griežtą taypymo politiką net vadovėliai buvo rašomi!). Keistuoliai, pamaniau tada, dar neaišku ar priims į klubą, o jie jau susidėlioję viską – darbus pasiskirstę, projekto viršininką nominavę, projektines lėšas įsisavinę, galvojau tuomet, oi kaip žvengsiu, kai po pusės metų, jumi Europa pasakys – nea, neatinkate Mastrichto kriterijų, arba jūsų kriterijai vienkartiniai, neišlaikysite jų ilgai…
Tačiau Europa latviams netikėtai tarė – Taip – esate tinkami, nebrokuosime jūsų… Dabar galvoju, kad to ir reikėjo tikėtis, kad tars lemtingąjį TAIP, nes tuo metu visiems buvo aišku – jei graikai, buvo tinkami – tai tiks net lietuviai, garantuotai…, ką jau latviai ar tuo labiau estai.
Taigi vėl googlinau, susiradau EURO įvedimo planą, galvoju, paskaitysiu, koks mūsų pasiruošimo lygis, likus mažiau nei metams iki ED (Euro diena):
1. NEIP (nacionalinis euro įvedimo planas) – yra (paskelbta 2007, pasirašė G. Kirkilas ir Z.Balčytis)
2. NEIP atnaujintas ir kumunikavimo strategija – yra (paskelbta 2013, birželio 26 – pasirašė A. Butkevičius ir R.Šadžius) – Įdomu: vien socdemai, sponsorių sąraše abiejuose dokumentuose – tarsi koks krikštatėvių klanas
3. Projekto vadas – be abejo pats Algirdas Butkevičius
4. “Steering Commitee” – yra – Ministro pirmininko vadovaujama Euro įvedimo komisija (A.Butkevicius, R.Šadžius ir V.Vasiliauskas)
5. Projektinė komanda – yra, netgi darbo grupės ir tos yra (iš viso septynios – geras skaičius, su teigiama karma!):
a. Koordinavimo (PMO -project management office) – šaunu – vadovauja LB
b. Grynųjų Pinigų – svarbus aspektas, sutinku – vadovauja LB
c. Visuomenės Informavimo (change management – dar šauniau) – vadovauja Lietuvos bankas!
d. Įvedimo Kriterijų atitikties valdyba – vadovauja Lietuvos bankas
e. Vartotojų Teisių Apsaugos ir socialinių reikalų grupė – vadovauja Socialinės apsaugos ir darbo ministras
f. Verslo aplinkos darbo grupė – vadovauja ūkio ministras
g. Teisinių klausimų darbo grupe – vadovauja teisingumo ministras
Hm, kažką supainiojau, turbūt, o tai ką kuruoja Fini Min?
Ką gi iš projektinės pusės pamatai padėti gana solidūs – darau išvadą, kad organizaciškai esame gerai pasirengę.
Taigi skaitau planą toliau, kas svarbu: buhalteriams, IT specialistams ar šiaip eiliniams gyventojams:
– pagrindiniai laikotarpiai “milestones” – numatyti (puiku):
• Kainų nurodymas litais ir eurias – prasideda 30 po ES Tarybos nutarimo dėl keitimo kurso (finansų ministras įsitikines, kad kursas nesikeis – tiek to patikėsime šį kartą)
• Dviejų valiutų grynųjų pinigų laikotarpis – 15 dienų (pas latvius, berods tas pats)
• Nemokamas valiutos keitimas Komerciniuose bankuos – šeši menesiai po ED (Euro Diena) – LB neribotai, net ir dideles sumas grynųjų turintiems turėtų pakakti laiko, viską išsikeisti be deklaracijų! Tik pamanyk, seniai nematėme bankuose nemokamų operacijų grynaisiais pinigais!
• Kainų nurodymas litais ir eurais baigais – 1 metai po ED (latviai berods apsiribojo 6 menesiais, idomu, tai, kad to paties dokumento 32 punkte parašyta irgi 6 mėnesiai – matyt labai skubėjo rašydami, kai vertė latvių planą iš anglų kalbos)
• Akcinio kapitalo perskaičiavimo tvarka bus patvirtinta – likus ne mažiau 6 mėnesiamas iki ED
• Naujų banderolių pavyzdžiai – ne vėliau kaip 6 mėnesiai iki ED
Dar norėčiau atkreipti dėmesį į keletą, kitų, mano nuomone, svarbių aspektų dėl EURO įvedimo:
Po ED, visa apskaita turės būti tvarkoma eurais, taigi sausio 2 dieną (penktadienį), sąskaitas reikės išrašinėti eurais.
Turtas, įsipareigojimai ir nuosavybė turės būti perskaičiuojami eurais, prieš tai duomenis išsaugant litais (šitas kainuos, nes tikriausiais norėsite, palyginti ataskaitas eurais, su ankstesniais laikotarpiais).
Valstybinių institucijų formos, blankai, duomenų teikėjų, klientų ir vartojų informavimas apie pakeitimus – likus penkiems mėnesimas iki ED – mažokai laiko prisitaikyti!
Statistikos suderinimą koordinuoja Statistikos departamentas – jokie pasirengimo terminai nenumatyti! – tikiuosi neatsiųs ataskaitų teikimo reikalavimų gruodžio pirmąją ar vėliau.
Išankstinio mokėjimo ženklai (bilietai, pašto ženklai) – galios 1 metus po ED – o kaip elektroninis bilietas? Svarbus gi punktas, net finansų ministerija savo puslapyje jį paskelbė?
Euro ir pagrindinių užsienio valiutų kursus nustatinės nebe LB, bet ECB – tas galvoju gerai – nes anksčiau ir latviais savo kursus kokius tik nori nusitatinėjo, lietuviai savo, kokius tik nori, dabar bent bus tvarka.
Darbo užmokestis turės turės būti nurodomas eurais ir litais 60 dienų, po ES tarybos nutarimo dėl keitimo kurso (įdomi taktika – prie naujo darbo užmokesčio pradės pratinti 30 dienų anksčiau, nei prie naujų kainų!) – taigi, gal liepos, o gal birželio mėnesį matysime savo algalapius eurais ir litais – latviai, berods tokių nesamonių nereikalavo. Ne be reikalo pasirodo investuotojų asocijacija, siūlė pastarųjų (algolapių) iš vis atsisakyti, nes kainuoja rodyti litais, kainuos rodyti litais ir eurais, po to kainuos rodyti tik eurais (beje profsąjungos tam prieštaravo, nes sako, jei nėra algalapio, tai iš kur žmogui žinoti kokį altginimas jis turėjo gauti – kieta logika iš ties!)
Taigi, paskaičius planus, darau išvadą, kad ant popieriaus viskas atrodo pusėtinai, kaip šešis metus stalčiuje pralaikytam dokumentui, ir paskubomis, per naktį atnaujintan (na neskaitant menko neaiškumo dėl dvigubos kainos rodymo laikotarpio).
Tačiau iš tiesų, svarbu ne tai, kas parašyta, o tai kas padaryta, pavyzdžiui latviai savo plane taip pat akcentavo – ginsime vartotojų interesus, tai prioritetas, kontroliuosime, skelbsime… – o rezultatas – skaičiau komentaruose, kad žvėriškai padidino pervedimų įkainius, tačiau tai nestebina, nes latvijos vyriausybė pati pavyzdį parodė, ir pasinaudojo situacija, pareikalavusi akcizą sumokėti iš anksto, už produktus paženklintus LVL banderolėmis! Nenustebčiau jei ir pas mus LB ir Fini Min, taip pat pasinaudos proga nugręžti tūlą pileitį – praktikos turi gi, turiu omenyje, ne kaip Eurą įvedinėti, bet kaip nugręžti.
Blogai, kad visuomenės informavimo priemonėse, informacijos beveik nėra, komentaruose didelėm raidėm mirga marga – ai blogai, kam ta Europa, kam tie eurai, silpna valiuta, o litas tai kietas! – Beje aiškiai juntami ir matomi organizuoti komentarai – dauguma Euro skeptikų – politika ir internetą užvaldė, ko gero.
Nesuprantu, kaip, buvo galima pokyčių valdymo funkciją patikėti Lietuvos bankui – negi visi jau pamiršo, kaip buvo komunikuojamas Snoro Nacionalizacijos klausimas, ir kokių skambių anekdotinių frazių pažėrė pats valdymos pirmininkas, ar artimiausi jo parankiniai.
Tad nėra ko stebėtis, tokios EURO reklamos duodamais rezultatais – vieną kitą lentelę, turėjusią įrodyti, kad apsimoka paskelbė ir viskas, o bet, tačiau… – nemažai žmonių dar prisimena, panašias, LB skelbtas lenteles, turėjusias įrodyti, kad Snoro indėlio sertifikatai yra saugi investicija, nors tiesa kitas viršininkas LB tada buvo.
O juk iš tiesų yra daug privalumų, apie kuriuose nieks nė neskelbia, pavyzdžiui Lenkijoje apsipirkinėti, bus net tris kartus pigiau!
Tik pavadinimą to naujo pinigo reikia kitą sugalvoti – EU – svetimas garsas lietuvio ausiai, va latviai iš kart tai suprato, užtat pas juo EI-ro, sutikite – žavingai skamba?
Nors… Jaučiu, kad vist tik juokauja mūsiškiai – ne itin rimtai žiūri nei į pasiruošimą, nei į atitikimą Mastricto kriterijams, bet nesilažinsiu šį kartą – BUS ar NEBUS, svarbu, kad neslėptų informacijos, nes jei įvedinėsime, tai darbo turėsime visi, ne tik brangiai kainuojantys advokatai ir konsultantai, bet ir šiaip eliniai buhalteriai, finansininkai, sistemų arhitektai ir IT palaikymo komandos
Aš nedalyvavau eitynėse – norėjau sudalyvauti, bet pabijojau – pabijojau gauti į snukį. Taip pat tingėjau – toli važiuoti į Vilnių. Ne, aš ne esu gėjus, niekada nebuvau ir niekada nebūsiu – gali daryti kokią nori propagandą, rodyti reklamą per Panoramą – tai nėra svarbu.
Kažkada atsitiktinai perjungdamas kanalus, mačiau filmą, kuriame vaidino Leonardo Di Kaprio, vadino gėjų ir buvo rodoma homoseksualių santykių scena – pasišlykštėjau, išjungiau televizorių ir nuo to laiko nežiūriu jokio filmo kuriame vaidina Di Kaprio – nes man šlykštu.
Tačiau neperjungiu kanalo, ir nesišlykščiu, jei atsitiktinai pamatau televizijoje scenas su moterimis – nes man tai nėra šlykštu, ypač jei moterys švariai nusiskutę, lieknos ir patrauklios. Turbūt aš pusiau tolerastas, bet žinau, kad gėjų yra – jie mažuma ir yra kitokie, tačiau jų yra ir jie taip pat žmonės – kalba žmonių kalba, valgo, dirba. Neesu nė vieno matęs – kartais kyla įtarimas – tačiau paklausti tabu – tai nėra mano reikalas, nors smalsu vis tik. Kartais žinoti yra gerai – kai žinai – supranti – kai supranti – žinai kaip elgtis, pavyzdžiui, žinau, kad vyrams dovanoti gėlių negalima – jie jų nevertina, o ar galima dovanoti gėles vyrui, kuris yra homoseksualus? Ko tokiam palinkėti per gimimo dieną, jei jis vienišas, ar vieniša? Neturiu supratimo, o tai yra blogai. Dar pavyzdys: geri su draugais alų ir kalbi apie moteris, ar jų kūnų dalis, o aš niekada nekalbu apie tai su niekuo – gal kiti vyrai laiko mane gėjum?
Pamenu, turėjau draugą – ji musulmonas – negeria, nerūko. Kartą jo paklausiau – kodėl vediesi savo mažametę dukrą, kur renkasi suaugę, geria ir blevyzgoja – gi, žinai, yra visokių – įgis mergaitė pasitikėjimą suaugusiais žmonėmis, o jei pasitaikys koks pedofilas? Jis man atsakė – yra ne taip – ji žinos kaip su tokiais elgtis, nepasimes ir nepuls į paniką, ir galės pasipriešinti. Jis yra labai protingas žmogus, gaila, pamečiau jo kontaktus.
Dar pamenu, mūsų rajone gyveno vaikinas, sergantis cerebraliniu paralyžiumi – ji rytais eidavo gatve, krypuodamas, vilkdamas vieną koją -žmonės jo šalinosi. Per Jonines mačiau jį koncerte – mėgino šokti, kalbinti kitus – tačiau visi šalinosi, traukėsi šalin – kalbino ir mane, tačiau aš nesupratau, ką jis sako – tad tiesiog nutaisęs kvailą išraišką, apsimečiau, kad jo nematau. Labai dėl to gėda – bet, teisinu save, manęs niekas nemokė, kaip elgtis tokiais atvejais, kaip nebijoti.
Baisu gyventi visuomenėje, kur tavęs bijo, niekina, atšlija ir apsimeta, kad tavęs nemato – čia mūsų susvetimėjimas, per ilgą laiką į sąmonę įkaltas vergiškas nepatiklumas, viskam kas svetima, ko mes nesuprantam. Taip negali būti. Mes esame per mažai tauta, kad atstume kitus, kalbančius ta pačia kalba, tiesiog dėl to, kad jie atrodo kitaip ar elgiasi kitaip. Galvoju, kad ir homoseksualūs žmonės nori nebijoti pristatyti savo draugą ar draugę tėvams, ar atsivesti į korporatyvinę šventę – nes visi nori būti savimi ir nori būti suprasti, bei priimti tokie, kokie yra.
Kažkada seniai gyveno toks Chairamas Maksimas – ilgą laiką bandęs sukurti elektros lemputę – ir jam pavyko, tačiau Edisonas pirmiau ją užpatentavo. Maksimas paliko Ameriką ir išvažiavo į Europą, kur vis mėgino kažką išrasti, kol vienas jo draugas, tikriausiai toks pat protingas, kaip ir mano draugas – patarė – sukurk europiečiams, ką nors kuom jie galėtų vienas kitą išžudyti – taip atsirado Maksimo kulkosvaidis, kuris per pirmą pasaulinį karą, ir netrukus sekusį kitą, modernizuotas, padėjo atimti milijonus gyvybių – milijonų žmonių kančios, ašaros, badas holokaustas ir nekaltųjų priešmirtinis klyksmas – siaubingi dalykai, kuriuos jau baigiame pamiršti.
Tas negali pasikartoti – atsirado žmonių, kurie panoro suvienyti Europą, padaryti taip, kad nenorėtume žudyti, niekinti ir nekinti, kitų, kurie kitaip apsirengę, kitaip kalba, elgiasi – taip atsirado viena iš pamatinių Europos vertybių – tolerancija.
O mūsų tautoje tolerancijos niekada nebuvo – vos tik pirmasis krikščionis įžengė į Lietuvos miškus – iš kart gavo kuoka per galvą – tad tolerancijos mokė valdovai per prievartą – patys kirto ąžuolus ir statė bažnyčias, tačiau ne dėl tolerancijos, o dėl kryžiuočių. Taip elgiasi ir dabartiniai valdovai – nors ne visi, kartais parankiau eiti paskui minią – nieko nepadarysi – valdovams interesai ir politinės realijos visada labiau rūpėjo, nei šventieji miškai ar pastatai.
Dabar sunkūs laikai – ekonominė krizė, darbo mažai, jei yra tai mažai moka. Žmonės mato aplink daug neteisybės – vieniems užkraunami didžiuliai mokesčiai, kiti nieko nemoka – natūralu, kad esame nepatenkinti ir turime teisę netoleruoti, tačiau netoleruoti, galima tik neteisybės, godumo, piktnaudžiavimo ir vogimo. Nepasiduokime kvietimams savanaudžių, kurie naudojasi suirute, ir valdovų silpnumu, kad patys galėtų užimti jų vietą ir daryti viską tą patį tik savaip. Turim išmokti atpažinti, kas yra tikroji vertybė, kas yra tikrasis sąžiningumas, ir kas yra tikrasis gerumas. Žmogus, kuris spjauna į policininką, nuolat ir sistemingai viršija greitį, slepia mokesčius yra apsimetėlis, jis negali būti pavyzdys niekam, tik lengvatikiams.
Ar tu nori būti visų mulkinamas lengvatikis, ar žmogus, kuris supranta?
Šiaip ar taip turime pasirinkimą tik vieną iš dviejų: arba mes su Europa, arba su… Nėra trečio kelio.
1LLMMmmHVJqMRswJPWW7geiVRzVS4Qfsbm
