Štai ir praėjo didžiausias metų kultūros renginys, į kurį tauta sudėjo galybę vilčių užkariauti Europą… Viskas veltui – nors mūsų atlikėjai laimėjo grožio konkursą, atliko ilgiausią dvigubą bučinį dainos metu (sutikite, tai itin orginalus ir niekur nematytas sprendimas) netgi daugiausia gėlių į suknelę sudėjo, tačiau ir vėl liko be medalių. Vėl sudužo mūsų vilys ir svajonės, ir gilus liūdesys ir nusivylimas apėmė liaudį.
Tačiau ne mes labiausiai verkėme, labiausiai verkė rusai, nors jų antra vieta tai pergalė tikra, tačiau jie labai nusiminė – nes mes jiems nedavėm balų.
Ir vėl nedavėm, kaip ir praėjusiais metais. O jie taip norėjo, kad mes duotume – duotume nors vieną tašką, juk visada ankščiau duodavome dvylika. Jie stebėjosi, kas gi nutiko – tankai juk neišvažiavo, žemės mūsų negrobė, ir netgi nebombordavo. Kodėl lietuviai nedavė, kai milijonai davė?
Neverkite mielieji kaimynai – jei lietuviai nedavė, tai duos piniginė.lt.
Ponulitikos ažvalga: Prezidentės ir EP rinkimai, referendumas dėl žemės ir konfliktas Ukrainoje
Pasitvirtino hipotezė, kad mūsų politikai yra gana tingūs ir neįdomūs – suaktyvėjimas ir visuomenės susidomėjimas politika padidėja tik keletą mėnesių prieš rinkimus.
Kaip visada vyrauja emocinės temos ir svarbiausiu klausimu tampa kas kaltas: radikalai tvirtina, kad kalta Maxima ir Briuselį paskelbia priešu NR1, skanduodami: “Briuseliui nepasiduosim, žemės neparduosim”. Tuo tarpu liberalai kaltina darbo kodeksą, o Socialdemokratai teisinasi: Darbo kodeksą pakeisti labai ir labai sunku ir, kalta ankstesnė vyriausybė.
Žemdirbiai pareiškia, kad neturi intereso riboti žemės pardavimo užsieniečiams, tačiau žemdirbius viešai palaiko vien spekuliantai. Galiausiai organizatoriai taip suvėlė referendumo klausimus, kad niekas nesuprato dėl ko balsuojama, tad nusprendė išvis neiti į referendumą .
Padaugėjo įsitikinusių, kad gėjai yra baisesnė problema nei skurdas ir socialinė neteisybė. Gėjai savo ruožtu tvirtino, tenorintys kartą per metus surengti paradą ir atsinešti savo vėliavą į katedros aikštę.
Ruošiamės Prezidentės rinkimams – aiškūs kandidatai, taip pat iš anksto aišku, kas laimės. Todėl politinės partijos nusprendžia rinkimuose nedalyvauti – deleguoja vieną kitą atstovą tik tam, kad rinkimai įvyktų – nes pas mus demokratija.
Lietuvos pirmininkavimo ES metais prasideda neramumai Ukrainoje, dėl kurių vieni apkaltina amerikonus. Kita pusė, pagrįstai teigia – amerikonams Europos reikalai mažai rūpi, jiems svarbiau Azija ir artimieji rytai. Konfliktas Ukrainoje vis labiau aštrėja – skelbiama apie snaiperius, kurie šaudo į abi puses. Nuverčiamas Janukovičius – daugeliui labai dėl to gaila – kaip galima nuversti teisėtai išrinktą prezidentą(?), toks privalo dirbti iki kadencijos pabaigos! Šiais teiginiais labiausiai žavisi Pakso šalininkai, ir imasi versti į anglų kalbą knygą “Raudoji Dalia”.
Kyla didžiulis pasipiktinimas rėksminga politika Rusijos atžvilgiu, oponentai siūlo prisiminti istorinę patirtį – ar tylėsi ar rėkausi, vis tiek bus už ką mušti,
Rusija jėga atsiima dovanas iš Ukrainos, tai pat pareiškia, kad jėga panaudota nebuvo, žaliųjų žmogeliukų nepažįsta o dovana, pati pajutusi istorinę neteisybę, panoro sugrįžti atgal.
Jėgos panaudojimas labai išgąsdina Rusijos kaimynus – NATO sąjungininkai iš Danijos atsiunčia mums du Leopardus, kad kariai galėtų pasimokyti nebijoti tankų riaumojimo. JAV atsiunčia savo desantininkų kuopą – pastarieji giriasi, demonstruoja ugnies galią, šarvuočius ir kitą techniką. Mūsiškiai ima tartis su lenkais dėl priešlėktuvinės gynybos sistemos pirkimo, tuo tarpu Latviai perka 500 granatsvaidžių.
Rusai užuot raminę mažuosius kaimynus, kad nesirengia mūsų pulti, nes mes, nieko gero neturime, įpila žibalo į ugnį, pareikšdami, kad turi masinio naikinimo ginklą ir jei norėtų tai Vilnių, Rygą, Taliną ir Varšuvą užimtų per pora dienų. Mūsiškiai ima galvoja kaip čia tuos JAV desantininkus pasilikus ilgiau, ir jei neduok Dieve, kiltų karinio konflikto grėsmė – panaudoti kaip įkaitus ar gyvus skydus.
Numušamas Malaizijos oro linijų lėktuvas – visi svarsto – kas tai padarė? Niekas neprisipažįsta, arba pareiškia, kad paskubėjo prisipažinti dėl pernelyg didelės garbėtroškos.
Aktyvėja propagandinė kova, prasideda žodžių mūšis, susiformuoja savanorių anti-propagandinė brigada – Liežuvio kariai. Pastarieji pasipiktina Viasat nenoriu laikytis Lietuvos įstatymų, skelbia boikotą ir Viasat persigalvoja – žada propagandos daugiau netransliuoti – tai pirma reikšminga Liežuvio karių pergalė.
Su viltimi pradedama žiūrėti į kaimyną Lukašenką, kaip išmintingą valdovą, nes pastarasis įvedė vietinės produkcijos kvotas prekybos centrams, bei uždraudė kelti kainas. Metų pabaigoje patvirtino, kad nejuokauja – uždarė keletą prekybos centrų, kad senukai būtų klusnesni.
Ikanomika: Euro įvedimas, GPM pakeitimai, Alternatyvios investavimo priemonės ir Bobutės paskola
Įsigalioja GPM pakeitimai – nuo šiol pajamos iš dividendų ir prekybos vertybiniais popieriais apmokestinamos vienodai, teoriškai OMXV turėtų brangti dividendinės akcijos.
Ekonomikos perspektyvos išlieka neaiškios – 2008 krizė, kaip ir baigėsi, tačiau geopolitiniai neramumai, nesibaigiančios kiekybinio skatinimo programos verčia abejoti ekonomikos klestėjimo perspektyvomis.
Pagaliau gauname Neilo Kuperis pasirašytą laišką – “Gerbiamas buvęs Snoro akcininke, jūsų turėtų akcijų vertė 0.” Ši žinia nieko nenustebina – ir taip aišku, kad šių akcijų vertė dabar 0, kokia situacija buvo prieš pagrindiniu akcininku tampant valstybei – istorija pernelyg sena, kad vertėtų gilintis.
ECB ir EK leidžia Lietuvai įsivesti Eurą – vieni džiaugiasi, kiti ima gailėtis lito, įsitikinę, kad piniginio ženklo pakeitimas eurais, reikš valstybingumo praradimą, nes vietiniai valdovai nebegalės, kada panorėję spausdinti naujų pinigų: reikės gauti vokiečių leidimą. Pasigirsta raginimų, užuot įsivedus eurą, litą sus sieti su Šveicarijos franku, nes jis brangsta, todėl galėtume prisipirkti daugiau visokio kinietiško šlamšto, ir žibalas būtų pigesnis… 2015 metų pradžioje paaiškėjo, kad Šveicarijos frankas iš tikro brangesnis, nei Šveicarijos CB ilgą laiką vaizdavo.
Verslininkai ir spekuliantai euro įvedimą vertina palankiai – tvarkiečiai, darbiečiai ir tautininkai vertina priešiškai. Pastarųjų teigimu – statistika suklastota, bet to mažinami atlyginimai, taikomas spaudimas nedidinti kainų, todėl euro įsivesti nereikia.
Man kyla filosofinis-fizikinis klausimas ar suspaudus spyruoklę ir po to ją atleidus, pasikeis spyruoklės ilgis? Neabejoju, kad vyks prekių kainų turbulencijos dėl “didelės lėkštės” efekto: jei valgis patiekiamas didelėje lėkšėje, vieniems atrodo, kad maistas sumažėjo, todėl ima valgyti daugiau, kiti pasijunta prancūzais… Tikiuosi analogiško, tačiau atvirkštinio poveikio atlyginimams, nors žinau, kad ne lėkštės dydis čia svarbiausia, bet apetitas.
Siaučia kiaulių maras – spekuliantai susirūpina, kaip tai paveiks LNA ir baiminasi akcijos kainos kritimo.
Feb 2014 – Feb 2015
Negana kiaulių maro – Rusai paskelbia embargą kiaulėms ir obuoliams – Lietuviai mano, kad sankcijos juos paveiks labiausiai. Daugėja norinčių žemai rusams nusilenkti ir gražiai paprašyti mūsų kiaules vėl priimti.
Lietuvoje ima rastis egzotinės investavimo priemonės – Savy sukuria galimybę, bet kam paskolinti ir pasiskolinti – Greitųjų kreditų įmonės rašo skundus Lietuvos Bankui ir reikalauja nutraukti šią veiklą. Centrinis bankas apšalęs – laukia instrukcijų iš politikų, tačiau pastarieji neturi tam laiko nes susižavi technologijomis: – Šiaulių meras perleidžia prestižinį sklypą dangaus kelio bandymų laboratorijai. Labiau patyrę spekuliantai gėdina politikus ir šviečia visuomenę: Junickis turi visus aferisto požymius.
Skyways projektas gėdingai žlunga, tačiau Šiaulių meras gėdos nejaučia. Bobutės Paskola naudojasi sumaištimi ir siūlo pirkti obligacijas žadėdami 14% palūkanas – spekuliantai viešai kritikuoja, tačiau slapta perka.
Kirviu į dugną sminga rublis – įkandin PTR akcijos kaina – visi žino kur PTR akcijos kainos dugnas, tačiau niekas nežino ar dugną turi rublis?
Feb 2014 – Feb 2015
Laukiam atplaukiant laivo Independence – nagrinėjame, kodėl laivas nudažytas spalvomis panašiomis į Rusijos vėliavą – ministras teisinasi, kad tai ne provokacija, bet tradicija.
Chaltūra – socialinėje / kultūrinėje erdvėja įvykių nedaug
Dešrų gamintojas – Samsonas atsisako prekės ženklo Tarybinės – paskelbdamas postsovietinės savimonės eros pabaigą ir naujos eros pradžią, tačiau neaišku kokia ta era bus – vieni ragina atsigręžti į tradicines vertybes, kiti ragina kurti inovacijas.
Neabejotina tradicija – Eurovizijos konkursas: nugali barzdotas vyras, apsivilkęs suknele, tai kažkodėl labai išgąsdina gyvūnų mylėtojus – mėginu pastaruosius raminti, kad baimintis derėtų zoofilų.
gyvuneliu myletojai
Trūkstant kultūrinių renginių, liaudis susigalvoja kitų pramogų – populiariausia – rinkimai – kas šauniausias, drąsiausias ar gražiausias. Ir kaip dažnai pasitaiko rinkimuose – ima rastis koalicijos ir intrigos.
Svarbiausia metų literatūrinė naujiena – Janutienės knyga apie Landsbergį – Dinastija, akstesnė autorės knyga – Raudonoji Dalia veržiasi į tarptautinę rinką dramatiškai romantiniu prekės ženklu – Red Dalia, tikimasi, kad “feme fatale” įvaizdis patrauks išrankiausius Europos skaitytojus.
Aiponas – technologijos ir inovacijos
Lietuviai pagal inovacijų taikymą versle ima vytis estus. Inovacijos ir technologijos veržiasi į tradicines šakas, pavyzdžiui alaus ar vyno gamybą – amerikiečiai siūlo prietaisą, kuris prijungtas prie Aifono vandenį paverčia vynu.
Ieškoma galimybių, kaip technologijas pritaikyti moterims – neužilgo prekyboje turėtų pasirodyti išmanioji kosmetika, tačiau moteris kol kas labiau domina praktiniai klausimai – kas už viską turi mokėti? Akivaizdu, kad negražūs, seni ir stori moka už gražius, jaunus ir lieknus.
Padarom – ekologija ir sveikata
Norinčių už viską mokėti nėra daug, taigi auga susidomėjimas dietomis ir sveika mityba. Įžymybės ir elito atstovai parduoda savo receptus už pinigus, ne-elitas receptus skelbia nemokamai, štai pavyzdžiui Bomžo dieta:
Darbo dienomis: pusryčiams vandens stiklinė, pietums – mėsa su daržovėmis, vakarienei – bet kas kas ne iš miltų ir nesaldus
Sekmadieniais – pusryčiams kiaušiniai, pietums – nieko, vakarienei – mėsa su daržovėmis ir mėgstamu garnyru.
Cili con carne
Pats išbandžiau šią dietą – per keletą mėnesių numečiau beveik 10 kilogramų, išsigandau – taip greitai mesti svorį nesveika – grąžinau į racioną saldainius, pyragus ir šiaip miltinius produktus – 5 kg pavyko susigrąžinti! Taigi teigiamo ir neigiamo testavimo būdu įrodytas bomžo dietos efektyvumas
Taigi tokie tad buvo 2014- arklio metai, o šią apžvalgą norėčiau baigti tokiu pastebėjimu – Lietuvoje mokėti didėlį atlyginimą laikoma nusikaltimu – už tokia veiką, taikoma administracinė atsakomybė – papildomi mokesčiai tarsi akcizas tabakui ir alkoholiui.
Kai mirė kalas Drogas, piktosios raganos Mirri Maz Duur apgauta, Daneiris Targariant prarado savo kūdikį, tačiau įžengusi į laužą ji prikėlė drakonus ir tapo Drakonų motina. Kartu su drakonais, kurie buvo brangiausias Daneiris turtas, ir ištikimaisiais savo chalasaro žmonėmis, bei kraujo broliais, Daneiris įžengė į dykumą.
Daug dienų, svilinami kaitrios saulės, kamuojami troškulio ir išsekę, jie klajojo po dykumą, tačiau smėliui ir dulkėms nebuvo pabaigos. Žmonės silpo ir krito, baigėsi maisto atsargos ir niekas nežinojo kurion pusėn traukti. Netgi ištikimasis Daneris draugas – Džora Marmontas negalėjo nieko gero patarti. Gimusi iš Audros, Drakonų motina – Daneiris Targarian pasikvietė savo kraujo brolius, davė jiems geriausius žirgus, maisto bei vandens ir išsiuntė juos ieškoti: vieną karį pasiuntė į šiaurę, kitą į rytus, trečią į vakaras. Daug dienų praėjo belaukiant, kol vienas kraujo brolis sugrįžo ir pranešė – radau turtingą miestą, kur jie galėtume rasti prieglobstį, maisto ir vandens.
Anksčiau ar vėliau, kiekvienas iš mūsų gali atsidurti savo dykumoje, kur visko trūksta, kamuoja troškulys ir alkis. Tačiau ne tai baisiausia – baisiausia yra nematyti išeities ir nežinoti kur yra dykumos pabaiga. Ką tokiu atveju daryti? Daneiris surado išeitį – ji pasiuntė savo ištikimiausius vyrus į tris puses, ištirti vietovės, kurioje chalasaras dar nebuvo buvęs. Jie negalėjo grįžti atgal, kadangi ten laukė pražūtis.
Kodėl daugelis organizacijų taip ir neranda dykumos pabaigos, kodėl kažkada labai sėkmingos įmonės, praranda savo sėkmę, o kitos rodos niekada nepaleidžia sėkmės iš savo rankų? Kodėl didelės įmonės vietoj trijų Daneiris kraujo brolių nepasiunčia šimtų žvalgų į skirtingas puses, kad surastų kelią?
Visi dalykai turi pradžia ir pabaigą – gimsta ir miršta. Mes taip pat mirsime, todėl, kad gimėme, toks visų žmonių likimas, toks visų sistemos komponentų likimas, tačiau sistema, nebūtinai turi mirti: jei sistema nepraranda sugebėjimo keistis, adaptuotis ir atnaujinti komponentus – ji gali gyvuoti ilgai, kaip Drakonas. Tos organizacijos, kurios sugeba nuolat ieškoti inovacijų, kurios turi kultūrą, paremta įvairove – išlieka ir atranda dykumos pabaigą.
Taigi, ko reikia, kad žvalgai grįžtų su vertingu radiniu, užuot išsilakstę į skirtingas puses, ir palikę savo draugus pražūčiai? Visų pirma – reikia joje turėti kažką vertingo, tai, kur slypi organizacijos jėga, kaip Daneiris didžiausias turtas ir jėga buvo drakonai.
Antra – organizacijoje visi turi būti laukiami, ir organizacijos vienetai neturi kovoti tarpusavyje, o tai neišvengiama, jei organizacija neturi vienijančio tikslo – misijos, kiekvienas skyrius, kiekvienas organizacijos narys susikuria savo nuosavą tikslą, dėl ko konfliktai tampa neišvengiami. Apskritai konfliktai savaime nėra blogis – tai neišvengiamybė, nes organizaciją sudaro žmonės, o žmonėms reikia dramų, reikia kovos, kurioje gėris nugali blogį – nes taip teisinga, o teisingumas svarbu – žmonėms teisingumo reikia labiau nei pinigų ar kitų materialinių gėrybių.
Taigi, dar kartą – materialinės gėrybės, tai pagunda, todėl visada misija yra svarbiau už viziją – nes vizija tai viso labo ateities pagunda, kuri negali būti svarbesnę, už tai kas suteikia prasmę.
Ar jūsų organizacija žino, kas yra jos Drakonai? Ar ji turi vienijantį tikslą – misiją, kuri apibrėžia kas ji yra? Ar jūsų organizacijos kaip sistemos komponentai – padaliniai, skyriai ir žmonės turi užduotis tam tikslui pasiekti?
Neverta koncentruotis vien į pinigus, ar kitokius materialius ir todėl tumpalaikius paskatinimus, reikia turėti prasmę, kuri gyvens ilgiau nei visa kas padaryta iš medžiagos, nes bet kuri dykuma, netgi pati didžiausia taip pat turi pabaigą.
Nė vienas varnas neturi prasmukti! Lankininkai, šaudykite visus, visus varnus, kad nė viena žinia neatskristų iš juodosios pilies – toks buvo vado įsakymas. Ir krito žinią nešantys varnai. Tačiau viena žinia prasmuko – aklas senis, Targarianų šeimos atstovas, iš nakties sargybos, Juodosios pilies atsiuntė žinią: “Septynias karalystes valdys trys valdovai, kurių pavardės prasideda raidėmis BGL”
Tai mįslė, susivokė meisteris, skaitydamas pranešimą, tačiau ką ji reiškia? Visiems aišku, kieno pavardė L – tai Lanisteriai ir klastingasis Taivinas. Tačiau kas yra BG? Gal B – tai Barateonai, tačiau vienintelis dar gyvas pretendentas į sostą – Stanis, sėdi izoliuotas savo saloje, be pinigų, be palaikymo, be armijos, ir be teisės dalyvauti rinkimuose! Nejau G tai Geydžojai? – vargu negali jie pretenduoti į sostą, juk vieniteliam Geydžojų princui, piktasis sadistas, lordo Boltono pavainikis, kai ką nupjovė, o kaip gali būti princas be to kai ko? – tai prieštarauja tradicijoms.
Ne, pagalvojo meisteris, iš visko sprendžiant BG, tai (Bravoso) Bankas Geležinis – taip… jie turi pakankamai pinigų, ir jei Lanisteriai niekada nelieka skolingi, tai Bravoso Geležinis bankas skolų neatleidžia.
Bet tai ne vienintelė mįslė – Daneiris Targarian, net ir nenaudodama savo drakonų pirmauja, ir niekas iš pretendentų į sostą nedrįsta mesti jai iššūkio! Nė viena šeima! Visi tik laukia. Tuo tarpu Daneiris ima vieną miestą po kito ir mokosi valdyti!
Užteks, pagalvojo meisteris, atėjo laikas užsiimti jaunųjų Starkų , auklėjimu – reikės jiems kažkaip paiškinti, kodėl menestrelis, pasidažęs ir apsirengęs kaip moteris yra su barzda! Juk vaikai gali paklausti, kodėl teta su barzda – tada atsakysiu, kad tai ne teta, o dėdė, tik apsirengęs suknelę, nes vaidina moterį. Jei vaikai klaus, kodėl dėde su suknele – sakysiu, kad vyras apsivilkęs suknelę, netampa moterimi, kaip ir moteris apsiavusi kelnes netampa vyru. Tačiau jei vaikai paklaus, kodėl dėdė, vaidinantis moterį, nenusiskuto barzdos – ką tada atsakyti? Gal skustuvo kalvis nepardavė, nes vyksta karas ir visas plienas reikalingas kalavijams kalti? Tačiau kita vertus skustis galima ir kalaviju, jei gerai išgaląstas. Ir apskritai, vaikai jau pakankamai dideli, kad suprastų jog, rūbas nedaro iš vyro moteris, ar iš moters vyro – ar tai vyras ar moteris galima spręsti tik iš to, kaip žmogus siusioja – moterys atsisėdę, o vyrai atsistoję – štai kaip paaiškinsiu – nušvito meisteris, sugalvoję gražų ir suprantamą atsakymą, kas yra vyras, o kas moteris. Laikas skiepyti vaikams vertybes!
Ach kokios gi tos vertybės, pamiršau, susikrimto meisteris – senatvė, daug ką užmirštu pastaruoju metu. Ir niekas aplink nekalba, kokios tos tradicinės vertybės, visi tik čiumpa kalavijo rankeną, piktai košdami žodžius – aš ginu tradicines vertybes, jokie svetimi mums neįbruks savų!
Meisteris sugrįžo į celę, ieškoti vertybių, prisiminė, kad turi būti ne daugiau šešios, nors gali ir septynios. Ach taip radau, galiu pradėti pamoką.
Tai štai, vaikai, klausia Branono ir Rikoko, ar žinote kokia svarbiausia vertybė, apie kurias menestreliai nuo seno dainas kūrė?
Tai šeima sako Branonas – teisingai, atsako meisteris, šeima tai vertybė, ir atmink, tai šeima tai pavardė – aš mirsiu, tu mirsi, o Starkai gyvuos, kaip ir Lanisteriai, ir Barateonai. O pavainikiai nėra šeima, nes jie neturi pavardės, šiaurėje tokie vadinami Snow, Pietuose – Sand. Taigi, jei kilmingas lordas, malonumų namuose, pažins kokia nekilmingą merginą, tai šio pažinimo vaisius nebus šeima, nes neturės pavardės, ir nepaveldės šeimos turtų. O kilmingai damai iš vis negalima turėti nesantuokinių ryšių! Jai pažinsi kilmingą damą, turėsi ją vesti.
Taigi, vaikai, kokia kita vertybė, kurią mūsų protėviai brangino ir puoselėjo? – Namų ramybė ir šiluma – atsako Rikonas. Taip tai svarbu, bet tai tik nusako kokia turi būti šeima, tai nėra savarankiška vertybė. Ką dar žinote apie vertybes?
Garbė – vėl, kelia ranką mažasis Rikonas – taip, mažasis lorde, atsako meisteris, garbė labai svarbu šeimai, tačiau garbė nėra tik brangūs papuošalai, ir vardiniais numeriais pažymėtos karietos; garbė, yra tai, kuo lordas skiriasi nuo vargetos, nekilmingo.
Didinga istorija, mūsų žemė, ir gamta – štai kas vertybė! Mes daug kovojome, niekam nenusileidome, nuo pat pirmųjų žmonių – porina Branonas. Meisteris atsako, taip sutinku – iš istorijos mes galim semtis stiprybės, mūsų žemė brangi ir gamta graži – tačiau vertybės yra tai, kuom nes vadovaujamės, kas padeda mums nuspręsti kaip pasielgti – ar didinga istorija, žemė ir gamta yra tavo nuopelnas? Ar tavo tėvų ir prosenių, ar Dievo, kodėl jų nuopelnus nori prisiimti sau?
Darbštumas, ir dar Kuklumas – vėl sako Branonas, teisingai, atsako meisteris, darbštumu viską pasieksi, o kuklumas, žmogų puošia tai, svarbios vertybės, reikalingos kiekvienam lordui, kad galėtų teisingai valdyti valstiečius.
Religija, dievai – štai vertybė, nedrasiai ištaria Rikonas. Kurie dievai – perklausia meisteris – senieji – šventieji medžiai, ar didysis Septynetas, o gal Raudonosios moters garbinamas Ugnies Lordas?
Laisvė – vėl sako Branonas. Taip laisvės svarbu, tačiau, kas tai yra laisvė – paklausia meisteris – laisvė daryti ką noriu, pramogai tyčiotis iš silpnesniųjų, ar čia tavo laisvė?
Ateina žiema, net visom septynioms karalystėms kartu bus sunku atsilaikyti, kai pasirodys Baltieji Klajūnai, o po vieną mes neturim jokių šansų.
Taip, vaikai, pavargęs, sako meisteris, vienos vertybės iš jūsų taip ir neišgirdau – Gerumas, būkite geri, gerumo jums labiausiais trūksta. Ir tai tradicinė vertybė, kurią pamiršta žmonės laikantys ranką ant kalavijo. Žmonės pikti tada kai bijo, kai nesupranta – tad mokykitės, tada šviesa ir tiesa lydės jūsų kelius.
Kažkas, berods Sett Goddin, yra pasakęs, kad internete vienas rečiausių išteklių yra dėmesys, ir dar retesnis yra pasitikėjimas. Taigi pirma užduotis bet kuriam rašančiajam yra patraukti dėmesį. Antra užduotis – sukurti ir išlaikyti pasitikėjimą, kuris yra dar vertingesnis.
Dėmesio siekimą galima palyginti su piktžole, kuri siekia užgožti vertingus augalus ir tapti labiausiai matoma, tačiau verta prisiminti, kad pasitikėjimas arba reputacija yra vertingesni.
Dažnai, siekiant dėmesio nevengiama stiprių išsireiškimų, netgi keiksmažodžių, asmeniškumų ir tuščio kabinėjimosi, tačiau egzaltuota, emociškai nuspalvinta kalba mažina pasitikėjimą. Ne veltui vienas pagrindinių patarimų, tiems, kuriems reikalingas pasitikėjimas, pavyzdžiui pardavėjams – vengti stiprių, pernelyg emocingų išsireiškimų.
Asmeniškumų mėgėjai neretai tapatina, anonimišką pašnekovą, pasislėpusį už avataro ir vartotojo vardo, su realiu žmogumu ir tarsi kovoja su vėjo malūnais taip tapdami internetiniais Don-Kichotais.
Ši reiškinį aš vadina misionieriškumu – būsena, kai žmogus siekia aplinkinius patraukti į savo tikėjimą, o tikėjimas yra viskas kas yra už supratimo ribos. Paprastai misionierius neigia turintis tikėjimą, nors tai beprasmiška, kadangi neįmanoma suvokti to kas yra už suvokimo ribos, nes visi bomžai, vampyrai ir chimeros pasižymi suvokimo riba.
Vampyrai, bomžai ir chimeros pasaulį mato skirtingai, todėl atspindi taip pat skirtingai ir iš to kyla konfliktas.
Nes mums, jau nuo pirmykščio žmogaus laikų yra įskiepyta nepasitikėti, bijoti ir nekęsti tų, kurie yra skirtingi, kitokie nei mes, todėl dažnai mes pasiduodame savo instinktas. Tačiau bet kuri būtybė, kuri turi mąstymo dovaną, žino, kad geriau valdyti savo instinktus, nei leisti instinktams valdyti mus (nebent yra krizinė situacija ir instinktai leidžia greičiau priimti sprendimą).
Kadangi, mes visi esame skirtingi, tai mums tinka ir skirtinga išmintis, nes išmintis yra kaip sėkla – jei ji nukrinta ant akmens – neprigyja, jei ant derlingos dirvos – kas nors išauga.
Kartais mes įsivaizduojame save tarsi akmenį – ir manome turį nepajudinamą vertybių sistemą, naiviai tikėdami, kad jokia svetima išmintis neprigis. Tačiau nėra tokio akmens, kuris nesudūlėtų ir nėra tokios dykumos, kurios negalima būtų palaistyti ir mes niekada nežinome iš kurios pusės sulauksime likimo smūgio, kuris sugriaus mūsų vertybių sistemą.
Dabar yra toks metas, kai braška vertybių sistema, todėl reikia saugotis misionierių, nes dažnai jie tesiekia pajusti pasitenkimą ir įkaista pajutę menkiausius dėmesio ženklus, tapdami dar agresyvesni.
Skaitau aš straipsnį, draugo man atsiųstą, kur Algis Ramanauskas Greitai iškoneveikė kitą Algį, tik Butkevičių. Iškoneveikė baisiausiais žodžiais, ir daug kitų garbingų vyrų ir žmonų iškeikė, ir į šuns dienas išdėjo…
Skaitau piktus žodžius, kur šnypščia kaip gyvatės ir taikos skaudžiai gelti į tų garbingų vyrų, ir žmonų, širdis, ar jų draugų jausmus, jų brolių, seserų…
Ir spaudžia širdį baisiais man: kodėl gi Algi, tu šitaip padarei?
Gal gėrei, vakar kai rašei?.. Taip, reik su tuo atsargiai, nes protą atima tie lašai, tiksliau užmigdo kairiąją jo pusę, tada neveikia stabdžiai visokie ir pinasi liežuvis, net pirštai pinasi, kur žodžius iškala į ekraną…
O gal, tu buvai baisiai suklaidintas? Vampyrų lordai, kur sąmonę tau gali užvaldyti, pasakė tau, kad anie – priešai tavo ir tau kenkia – jie vagia tavo sėkmę, ir tavo draugų, todėl tu privalai nekęst ir jų bijot…
Skaičiau, galvojau ir man širdį spaudė, ir ne dėl to, kad būtų gaila man, tų vyrų ir žmonų, kuriuos piktai aplojai, ar būčiau draugas jų, tiesiog, kodėl, kodėl mes taip visų nekenčiam?
Kodėl papuolame į dešimtuką labiausiai nelaimingų šioj planetoj?
Kodėl pas mus vaikai nekenčia, tyčiojasi iš tų, kurie kitokie? Gerai, kad bent pas mus neduoda mamos pistoletų savo atžaloms, nuo tų patyčių apsiginti…
Kodėl, mūs mamos, tėčiai, nekenčia knygų, kur prašo jų vaikų įsivaizduot, kas būtų, jei Jonukas taptų Jane…
Kodėl seimūnai mūs, ir net ministrai ir premjerai (gal buvę, o gal būsimi) nekenčia tų kur alų geria iš plastmasinių bambalių, ir piktai juos bomžais, degradais ar runkeliais vadina?
Kodėl net interneto žurnalistai, ar iš provincijos gūdžios, ant popieriaus parašyto žodžio šalininkai, taip bijo demonų, kurie gyvena jųjų galvose, kad piktus laiškus traiders’iuos stuksena?
O gal mes, paprasčiausiai, esam tie kurie labiau Nekenčia, nei Myli artimą savo, o gal tavo?
Štai! Berods, radau atsakymą, kodėl chimeros verkia – jos nelaimingos, nes nekenčia, o nekenčia – nes bijo, o bijo nes nepažįsta… Nemoka rizikos valdyt, kaip spekuliantai ar projektų vadovai sako…
Mes bijom kitakalbių, net užrašų kitom kalbom mes bijom (nors suprantam), mes bijome žmonių kur su turbanais, labai ilgais (o gal labai trumpais) plaukais, mes bijom tų žmonių, kurių odos spalva tamsesnė , mes bijome ir tų kurie šlubuoja, ar kreivai vaikšto, o gal kalba, nes serga gal jie užkrečiama liga. Mes apskritai bijom žmonių!
Per daug mes bijom ir per daug mes nepažįstam! Atėjo laikas jau nustot bijot, tai padaryti lengva – reikia tik išmokt daugiau mylėt. Mylėti savo žmoną/vyrą ir vaikus, mylėti savo mamą, tėtę, brolį, sesę. Mylėti bendradarbį/bendradarbę, kaimyną ar kaimynę, ir netgi giminaitį savo – nuo šito reikia mums pradėti. Daugiau mylėt mažiau nekęst, pradėti nuo savęs, ir pamatysim, Greitai, kaip keičiasi pasaulis aplink mus – ir žmonės šypsosi daugiau, daugiau jie kuria ir drąsiau; geriau uždirba, geriau pavalgo ir turi daug gražių daiktų, nors ne daiktų mums reikia, ir ne spalvotų paveiksliukų su skaičiukais nupieštais – gerumo reikia mums ir žmogiškos šilumos – chimeroms, bomžams ir vampyrams, reikia to visiems.
Neklauskite, manęs, kaip reik mylėt, daug knygų yra parašyta šia tema, jas galima paskaitinėt – nuo Biblijos iki Kama Sutros, svarbiausia yra suprast, kad viskas prasideda tiktai nuo meilės.
Nedaug yra dalykų, kur padalijus dvigubėja, ir vienas jų tai meilė artimojo savo, kur atsakingai dedam savo širdį, protą ir veiksmus, aukojam tai ką turim, nelaukdami mainais už tai kažko. Kas tu bebūtum ir kokią uniformą benešiotum – ar karišką, ar gaisrininko, o gal policininko, ar verslininko kostiumą, o gal „specūrą“ darbininko, ar treningus su sportiniais bateliais – visiem vienodai reikia meilės, kuri prasideda nuo pažinimo.
Nors sako, metams šiems jau pavadinimai šeši išbelsti protokoluos, ir taip per daug!, aš siūlau dar septintą – Gyvatės metai turi tapti Meilės metais, kuri prasideda nuo Pažinimo.
Tad Algi Ramanauskai Greitai, ir kiti likimo broliai – negausiai auga mums plaukai juk ant galvų, nes veši sodriai jie kai kur kitur, ir rašome kas į feisbuką, o kas visur kitur, ir mėgstame piktai pasišaipyti, nebuvo juk pasaulio pabaigos, ir jeigu bus tai dar negreitai, tikrai ne taip, kaip mes įsivaizduojam, pažinkime vienas kitą ir artimą mylėkim savo, kaip patys save mylim. Tad su Gyvatės metais sveikinu visus, su metais kur turi tapti Meilės metais, kuri prasideda nuo Pažinimo! Iš Rojaus mūsų niekas juk neišvarys, jei patys jį pasidarysim žemėj savo.
Kuriama lietuviška JJR Martino šedevro Sostų Žaidimai interpretacija (orginalą rodo per BTV antradieniais), ir knygą jau galima nusipirkti lietuvių kalba – pjesė Bomžų ir Vapyrų giesmė. Kol kas turime tik veikėjus ir atlikėjus (trūksta siužeto):
Renlis Barateonas (gėjus, veda Tyrellių šeimos moterį, miega su gėlių riteriu iš Tyrelių klano, jį nužudo Stanio Barateono siųstas šešėlis – vaidina Rokas Žilinskas Briene of Tarth (Tyrelių klanas) – nugali turnyre ir tampa Renlio asmens sargybine, apkaltinama nužudymu ir ima tarnauti Catelyn Stark, vėliau išlaisvina Jaime Lanisterį, mainais į pažadus paleisti savo dukras) – vaidina Neringa Venckienė Stanis Barateonas – naudojasi Šviesos Dievo žynės pagalba (kai kurie kalba kad iš tikro žynė valdo Stanį), asketas, jo armiją sumuša jungtinė Lanisterių ir Tyrelių kavalerija, kol Taironas Lanisteris divyriškai gina miestą – vaidina Rolandas Paksas Bronas – Tairono Lanisterio asmens sargybinis, samdinys – vaidina Rimantas Dagys Hodaras – silpnaprotis, bet labai fiziškai stiprus Starkų vaikų tarnas, švepluoja neištaria kai kurių garsų, pavyzdžiui vietoj H, sako P, o vietoj O, sako Y, labai mėgsta kartoti savo vardą – vadina K.Uoka Peteris Bailish – manipuliatorius ir intrigantas, nuo vaikystės įsimylėjęs Ketlin Stark (Nedo Starko žmoną/dabar našlę) – vaidina Petras Gražulis Daneiris Targarian – drakonų motina, išteka už dotrakių lordo, pradeda su juom kūdikį, tačiau vyras Kalas Drogas miršta sužeistas. Daneiris įžengia į laužą, bet nesudega, ir tampa drakonų motina – vaidina Dalia Grybauskaitė Master Aemon Targaryan – aklas senis, dirba Nakties sargyboje – vaidina A.Sakalas Xaro Coan Daxos – turingas Kvarto prekiautojas, peršasi Daneiris, tačiau jos atsumtas apgauna Daneiris ir pavagia drakonus, tačiau Daneiris pavyksta juos atsiimti ir atkeršyti prekeiviui: Xaro užmūrijams gyvas savo celėje – vaidina Viktor Uspaskich Cersei Lanister – karaliaus žmona, miega su broliu Džeimiu, bet ne su karalium Robertu, pagimdo menko protelio garbėtrošką sūnų. Vyrui žuvus medžioklėje suorganizuoja sūnaus Jefrio tapimą karaliumi – vaidina Irena Degutiene Taironas Lanisteris – neūžauga, tačiau labai protingas, mėgsta intrigas ir valdyti, didvyriškai apgina Geležinį sostą Stanio Barateono puolimo metu, tačiau jo nuopelnai nepripažįstami ir visa garbę prisiima Taivinas Lanisteris – vaidina Andrius Kubilius Taivinas Lanisteris – vadovauja Lanisterių klanui,Tairono,Jeimio ir Sersey tėvas, Geofrio senelis – vaidina Vytautas Landsbergis Jaimis Lanisteris – įveiktas Starkų vyriausio vaiko Robo papuola į nelaisvę, jį Katlyn Stark paliepimu išlaisvina Briana – vaidina Antanas Matuzas Jefris (Geofris) (Barateonas) Lanisteris – motinos (Sersey) intrigų dėka tampa karaliumi – vaidina Jurgis Razma
1LLMMmmHVJqMRswJPWW7geiVRzVS4Qfsbm
