Vieną dieną padauginęs stipraus gėrimo, susapnavau, kad esu pelė ir šmirinėju po kaimo parduotuvėlę ieškodamas, ką skanaus nugvelbti. Apžiūrėjau prekių lentynas – ten garbingiausias dvi sekcijas užima konservai: vienoje lentynoje konservuota žuvis aliejuje, kitoje konservuota žuvis savo sultyse. Keista, pamaniau, kaip gali pačias garbingiausias prekybines vietas užimti konservai: nei jų kaime kam reikia, nei kas juos perka, nė pelėm iš jų kokios naudos-tik dantis skauda. Einu toliau link mėsos lentynos, ten aukštai sukabinėtos dešros, skaniai kvepia dūmu ir E621, o iš visų aukščiausiai pakabintas kabo didelis riebus skilandis, ant kurio puikuojasi užrašas – “Mėsiulis”.
Buvau girdėjęs, kad E621 kenkia pelių vaisingumui, tad patraukia toliau – link daržovių lentynos, bet nespėjus man žengti nė žingsnio išgirdau kažką šnabždant. Garsas sklido nuo konservų lentynos – priėjau arčiau, mat buvo smalsu, kas gi čia šnabžda, ogi viršuje įsitaisiusi konservų karalienė – dūmo skonio silkė aliejuje kalba: man reikia teisingumo, tučtuojau atneškite čionai teisingumą. “Bet iš kur jį paimti? Kaip jis atrodo?, Ar galima jo nusipirkti?” – aidi balsai iš apačioje įsitaisiusių konservų savo sultyse… Aš žinau, prabyla, viršutinėje lentynoje jau seniai gulintis konservas, užsienietišku pavadinimu – “teisingumu nenusipirksi, bet žinau iš ko galima jį pavogti”. Sakyk greičiau, neslėpk – pasigirsta balsai – mums labai reikia to teisingumo.
“Bet vogti negražu, konservai! Nedarykite to, užtrauksite gėdą ir mums, jūsų kaimynams – nesutiko daržovės, “Tylėt, daržovės, riktelėjo Mėsiulis, – negriaukit mūsų koalicijos su konservais, žinokit savo vietą”, o pats gudriai mastė – konservai susigadins savo reputaciją, susipeš su daržovėmis ir parduotuvę valdys dešros, o aš būsiu už visus aukščiausiai ir garbingiausiai . Nekenčiu konservų, nekenčiu daržovių, taikosi čia prisiplakti prie stipresnių – mąstė Mėsiulis.
“Nekenčiu konservų” pamanė valytoja plaunanti parduotuvės grindis, būtų mano, valia padaryčiau čia tvarką. Gautų koservai teisingumo, tiek, kad net žagsėtų. Aš žinau ko reikia kaimiečiams – duonos ir žaidimų, išmesiu konservus, o į jų vietą sukrausiu duoną ir degtinę. Tik kaip man užimti parduotuvės vedėjos vietą?
“Nekenčiu konservų” – manė ir marinuoti agurkai stiklainyje. Skriaudžia jie mūsų brolius, daržoves, bet mes gudrūs, apsimesime konservų draugais, padėkime jiems vogti teisingumą, o kai ateis metas, mes juos įveiksime ir atimsime iš jų teisingumą.
“Mat kaip, pamanė pelė- visą laiką visi giedojo, mes nevagiame, mes dirbame, mes sąžiningi, įveikėme krizę, o kai tik pasitaikė proga ir teisingumas nelabai saugojamas…
1LLMMmmHVJqMRswJPWW7geiVRzVS4Qfsbm
