Technologijos ir viešieji ryšiai. Nesuderinama?
Neveltui sakoma – jei daliniesi facebooke – gerai pagalvok, ką tuom nori pasakyti ir kam – gal skaitytojas nesupras?
Šmaikštuoliai
Būna ir Taip
Category Archives: Ponulitika
Politika tai vertybių rinka, kurioje aukcionai vyksta sekmadieniais, o užbiržiniai sandėriai – kasdien
1LLMMmmHVJqMRswJPWW7geiVRzVS4Qfsbm
Ponulitikos čempionatui artėjant
Varžybos prasidėjo. Salė užia, ploja, švilpia, muša būgnus. Girdisi, kamuolio bumsėjimas ir žaidėjų šūkavimai. Centre, užsidėjęs akinius nuo saulės sėdi treneris ir įdėmiai klauso, ką komentatoriai kalba apie rungtynes. Treneris šiek tiek palinkęs į priekį ir susikaupęs vadovauja rungtynėms. Jis laikosi vienintelės taktikos – jei salė švilpia – sodina žaidėja keletą minučių pailsėti, jei salė ploja – tegu dar pažaidžia. Komanda pralaimi, nes žaidėjai nevykdo trenerio nurodymų ir aikštėje daro ką nori, komanda praleidžia daugiau taškų nei sumeta – taip sako komentatoriai per radiją, sako kas įmetė, ir kas neuždengė varžovo – tuos treneris ir pasodina ant suoliuko.
Čempionate komanda neblizga – kartai laimi, dažniau pralaimi, todėl komanda yra turnyro lentelės apačioje. Treneris nežino ką daryti – žaidėjus pats pasirinko, pasirinko pagal reitingą, tie kurie turi daugiausia reitingo taškų, arba kuriuos patarė pasirinkti asistentai ir komentatoriai, tad vienintelė jo taktika – pasodinti žaidėją kelioms minutėms ant suolelio ir išleisti kitą, su viltimi, gal jis įmes daugiau taškų, gal geriau ginsis…
Vakarais treneris susimąsto, ką daryti? Kaip pagerinti ringtinės žaidimą, kaip iš turnyro autsaiderių padaryti gerą komandą, kuri dažniau įmestų, geriau gintųsi, kokios taktikos ir strategijos laikytis. Konsultantai ir asistentai patarinėja – tegu žaidėjai patys nusprendžia kam žaisti, o kam pasėdėti ant suolelio – nesikišk. Kiti sako – normaliai, taip ir daryk toliau – kada nors pasiseks – ir toliau rinkis žaidėjus pagal reitingą, sodink ant suolelio kai prameta, leisk daugiau pažaisti jei įmeta.
Tačiau treneris nori geresnio rezultato, nori, kad komanda laimėtų ir iš turnyro autsaiderių taptų prizininke. Tačiau kaip? Žaidėjai žvaigždės, jiems svarbu reitingai ir atlygis, jie konkuruoja vienas su kitu, kas daugiau įmes taškų, kas daugiau sustabdys varžovų.
Treneris turi žaidimo planą ir turnyro strategiją, prieš kiekvienas varžybas paaiškina savo komandos nariams ką reikia daryti, kaip pulti ir kaip gintis, tačiau žaidėjai daro ką nori, nes treneris nemato jų veiksmų – jau daugel metų jis aklas, jis tegali klausytis, klausyti kaip salėje slysčioja sportiniai bateliai, kaip bumpsi kamuolys, kaip švilpia ar ploja sirgaliai, ir ką jam sako komentatoriai.
Norėčiau matyti, svajoja treneris, matyti kiekvieną žaidėją, matyti derinius. Norėčiau, kad žaidėjai pirmiausia galvotų ne apie tai kaip pasididinti reitingą, ar daugiau uždirbti. Norėčiau, kad puolėjai ir gynėjai, užtuo siekę sumesti daugiau taškų ar sustabdyti daugiau varžovų, siektų komandos pergalės.
Akmuo už nuodėmę
Aš nedalyvavau eitynėse – norėjau sudalyvauti, bet pabijojau – pabijojau gauti į snukį. Taip pat tingėjau – toli važiuoti į Vilnių. Ne, aš ne esu gėjus, niekada nebuvau ir niekada nebūsiu – gali daryti kokią nori propagandą, rodyti reklamą per Panoramą – tai nėra svarbu.
Kažkada atsitiktinai perjungdamas kanalus, mačiau filmą, kuriame vaidino Leonardo Di Kaprio, vadino gėjų ir buvo rodoma homoseksualių santykių scena – pasišlykštėjau, išjungiau televizorių ir nuo to laiko nežiūriu jokio filmo kuriame vaidina Di Kaprio – nes man šlykštu.
Tačiau neperjungiu kanalo, ir nesišlykščiu, jei atsitiktinai pamatau televizijoje scenas su moterimis – nes man tai nėra šlykštu, ypač jei moterys švariai nusiskutę, lieknos ir patrauklios. Turbūt aš pusiau tolerastas, bet žinau, kad gėjų yra – jie mažuma ir yra kitokie, tačiau jų yra ir jie taip pat žmonės – kalba žmonių kalba, valgo, dirba. Neesu nė vieno matęs – kartais kyla įtarimas – tačiau paklausti tabu – tai nėra mano reikalas, nors smalsu vis tik. Kartais žinoti yra gerai – kai žinai – supranti – kai supranti – žinai kaip elgtis, pavyzdžiui, žinau, kad vyrams dovanoti gėlių negalima – jie jų nevertina, o ar galima dovanoti gėles vyrui, kuris yra homoseksualus? Ko tokiam palinkėti per gimimo dieną, jei jis vienišas, ar vieniša? Neturiu supratimo, o tai yra blogai. Dar pavyzdys: geri su draugais alų ir kalbi apie moteris, ar jų kūnų dalis, o aš niekada nekalbu apie tai su niekuo – gal kiti vyrai laiko mane gėjum?
Pamenu, turėjau draugą – ji musulmonas – negeria, nerūko. Kartą jo paklausiau – kodėl vediesi savo mažametę dukrą, kur renkasi suaugę, geria ir blevyzgoja – gi, žinai, yra visokių – įgis mergaitė pasitikėjimą suaugusiais žmonėmis, o jei pasitaikys koks pedofilas? Jis man atsakė – yra ne taip – ji žinos kaip su tokiais elgtis, nepasimes ir nepuls į paniką, ir galės pasipriešinti. Jis yra labai protingas žmogus, gaila, pamečiau jo kontaktus.
Dar pamenu, mūsų rajone gyveno vaikinas, sergantis cerebraliniu paralyžiumi – ji rytais eidavo gatve, krypuodamas, vilkdamas vieną koją -žmonės jo šalinosi. Per Jonines mačiau jį koncerte – mėgino šokti, kalbinti kitus – tačiau visi šalinosi, traukėsi šalin – kalbino ir mane, tačiau aš nesupratau, ką jis sako – tad tiesiog nutaisęs kvailą išraišką, apsimečiau, kad jo nematau. Labai dėl to gėda – bet, teisinu save, manęs niekas nemokė, kaip elgtis tokiais atvejais, kaip nebijoti.
Baisu gyventi visuomenėje, kur tavęs bijo, niekina, atšlija ir apsimeta, kad tavęs nemato – čia mūsų susvetimėjimas, per ilgą laiką į sąmonę įkaltas vergiškas nepatiklumas, viskam kas svetima, ko mes nesuprantam. Taip negali būti. Mes esame per mažai tauta, kad atstume kitus, kalbančius ta pačia kalba, tiesiog dėl to, kad jie atrodo kitaip ar elgiasi kitaip. Galvoju, kad ir homoseksualūs žmonės nori nebijoti pristatyti savo draugą ar draugę tėvams, ar atsivesti į korporatyvinę šventę – nes visi nori būti savimi ir nori būti suprasti, bei priimti tokie, kokie yra.
Kažkada seniai gyveno toks Chairamas Maksimas – ilgą laiką bandęs sukurti elektros lemputę – ir jam pavyko, tačiau Edisonas pirmiau ją užpatentavo. Maksimas paliko Ameriką ir išvažiavo į Europą, kur vis mėgino kažką išrasti, kol vienas jo draugas, tikriausiai toks pat protingas, kaip ir mano draugas – patarė – sukurk europiečiams, ką nors kuom jie galėtų vienas kitą išžudyti – taip atsirado Maksimo kulkosvaidis, kuris per pirmą pasaulinį karą, ir netrukus sekusį kitą, modernizuotas, padėjo atimti milijonus gyvybių – milijonų žmonių kančios, ašaros, badas holokaustas ir nekaltųjų priešmirtinis klyksmas – siaubingi dalykai, kuriuos jau baigiame pamiršti.
Tas negali pasikartoti – atsirado žmonių, kurie panoro suvienyti Europą, padaryti taip, kad nenorėtume žudyti, niekinti ir nekinti, kitų, kurie kitaip apsirengę, kitaip kalba, elgiasi – taip atsirado viena iš pamatinių Europos vertybių – tolerancija.
O mūsų tautoje tolerancijos niekada nebuvo – vos tik pirmasis krikščionis įžengė į Lietuvos miškus – iš kart gavo kuoka per galvą – tad tolerancijos mokė valdovai per prievartą – patys kirto ąžuolus ir statė bažnyčias, tačiau ne dėl tolerancijos, o dėl kryžiuočių. Taip elgiasi ir dabartiniai valdovai – nors ne visi, kartais parankiau eiti paskui minią – nieko nepadarysi – valdovams interesai ir politinės realijos visada labiau rūpėjo, nei šventieji miškai ar pastatai.
Dabar sunkūs laikai – ekonominė krizė, darbo mažai, jei yra tai mažai moka. Žmonės mato aplink daug neteisybės – vieniems užkraunami didžiuliai mokesčiai, kiti nieko nemoka – natūralu, kad esame nepatenkinti ir turime teisę netoleruoti, tačiau netoleruoti, galima tik neteisybės, godumo, piktnaudžiavimo ir vogimo. Nepasiduokime kvietimams savanaudžių, kurie naudojasi suirute, ir valdovų silpnumu, kad patys galėtų užimti jų vietą ir daryti viską tą patį tik savaip. Turim išmokti atpažinti, kas yra tikroji vertybė, kas yra tikrasis sąžiningumas, ir kas yra tikrasis gerumas. Žmogus, kuris spjauna į policininką, nuolat ir sistemingai viršija greitį, slepia mokesčius yra apsimetėlis, jis negali būti pavyzdys niekam, tik lengvatikiams.
Ar tu nori būti visų mulkinamas lengvatikis, ar žmogus, kuris supranta?
Šiaip ar taip turime pasirinkimą tik vieną iš dviejų: arba mes su Europa, arba su… Nėra trečio kelio.
Politinis kalinys NR1
Kalas Drogas miršta, miršta sužeistas kovoje. Jo žmona Daneiris, savo brolio parduota kalui, supranta, kad be vyro ji niekas, tad ryžtasi beprotiškam žingsniui atgaivint vyrą, pasinaudodama išlaisvintos vergės magija. Vergė, perspėja, kad magija pavojinga, tačiau Daneiris nepaiso perspėjimo ir sumoka siaubingą kainą – Kalas lieka gyvas, bet tampa daržove. Ir niekas neseks paskui Kalą, kuris negali joti – tad netekusi vilties, ji uždusina savo vyrą pagalve, ir surengia iškilmingas laidotuves: liepa tarnams sukrauti laužą, ant jo užkelti vyro vyro kūną, o klastūnę vergę įmesti į ugnį, ir pati žengia į laužo liepsnas nešina savo brangenybe – drakono kiaušiniais.
Laužas dega visą naktį. Pavargę tarnai miega, jau brėkšta rytas, ir pirmieji prabudę ištikimieji, pamato Daneiris – ji klūpo, šviesiu plaukus taršo vėjas, o jei ant peties tupi maži drakonai, drakonai, kuriuos visi manė išnykus prie šimtus metų! Įvyko stebuklas! Daneiris tarsi feniksas atgimė iš pelenų ir jos maži darkoniukai cypauja ant peties tarsi vaikai. Tačiau drakonai dar maži, jie dar netapo galingomis, ugnį spajudančiomis ir skraidančiomis pabaisomis, prieš kurias dreba ištisos armijos. “Aš esu Drakonų Motina” – ištaria kalisė, bet reikia bėgti, palikti dotrakių kraštą ir ieškoti sajunginkų laisvuosiuose vakarų miestuose – pirmasis jos kelyje Kvartas. Daneris ir ištikimieji prašosi priimami, tačiau miesto taryba nenori, jie bijo dotrakių ir Lanisterių keršo, tačiau turtingas Kvarto prekiautojas – Xaro Coan Daxos – nusprendžia įsileisti kalisę. Jis įžvelgia galimybę pasinaudoti Targarianų klano vardu, pasisiūlo ją vesti, sakydams: Tavo drakonai ir mano pinigai bus nenugalima sąjunga, prieš, kurią niekas neatsilaikys, kartu mes valdysime Geležinį sostą.
Daneiris dvejoja – toks turtingas ir galingas sąjungininkas jai praverstų, tačiau jos ištikimasis pagalbininkas, pats slapta mylintis kalisę – perspėja, kad Xaro Coan Daxos, nebūtų toks turtingas, jei dalintų, tai ką turi, veltui, todėl Daneiris viską apsvarsčiusi atstumia Kvarto prekeivį.
Xaro nėra iš tų žmonių kurie, atleidžia – jam reikia drakonų, nes supranta, kad pinigai dar ne viskas, tad atkeršija Daneiris, pavogdamas jos brangiuosius drakonus.
Tačiau Daneiris pasiseka, jos ištikiemieji tarnai suranda drakonus, ir Drakonų Motina, kuri taip pat nedvejoja ir neatleidžia – įsako Xaro Coan Daxos – užmūryti bokšte gyvą! Tarnai įvykdo drakonų motinas įsakymą.
Tokią istoriją sugalvojo JR Martinas, ir parodė kažkada Baltijos televizija, ir netgi buvo bandoma kurti spektaklį – Bomžų ir Vampyrų giesmė
Toje istorijoje viskas aišku ir suprantama – kaltas – nes pavogė kiaušinius!, kurie buvo didžiausia, siekiančios valdžios moteris (Daneiris) vertybė, tad nusipelnė bausmės, tiesa, labai žiaurios bausmės, bet ir tai suprantama – juk moteris, kaip atominė bomba – reikia žiūrėti pagarbiai.
Kitoje istorijoje, kurią kūrė ne vienas rašytojas, bet ištisa žurnalistų plejada – viskas painiau – net šešerius metus armija teisėjų, tyrėjų, prokurorų, advokatų, buhalterių, mokesčių inspektorių, politikų, žurnalistų ir netgi medikų nustatinėjo kaltę, vertino, svėrė, matavo, skaičiavo, posėdžiavo ir segė bylas į storus tomus.
Istorija ir baigėsi ir nesibaigė, kaltę nustatė ir nenustatė, žalą išmatavo ir neišmatavo, bausmę paskyrė ir nepaskyrė:
apgaulingas apskaitos tvarkymas – o už tai metai 4 priklauso – kaip ir viskas aišku, bet ir neaišku – ar žinote nors vieną OMX įmonę, dėl kurios apskaitos sąžiningumo ir skaidrumo drįstumėte lažintis iš penkių tūkstančių litų?
Dar rašė, kad per du metus neapskaitė berods 24/26 milijonų litų pajamų/išlaidų – o tai yra kas mėnesį po maišą pinigų 500 litų kupiūromis – 23kg, arba penki maišai po šimtą litų – surinkti – atvežti – suskaičiuoti – pasidalinti – išvežti – padalinti! Kas mėnesį galima surengti 30 Cicino koncertų ir po banketą visiems partijos nariams su vaišėmis ir gėrimais už 50 litų kiekvienam!
Jeigu pas mus sudarytos sąlygos taip lengvai varinėti milijonus, be jokios vargo partijėlei su keliolika tūkstančių narių ir vienu milijonieriumi, tai kokios pagundos kyla didesnėms partijoms, turinčiomis po keletą milijonierių?
Nesumokėti GPM ir Sodros mokesčiai – tikrai negražu ir neprotinga, partijos sekretorei mokėti algą vokelyje, ir dar labai mažame vokelyje – sekretorės daug žino ir mato, o va kitiems – dainininkams ir šokėjams, ar gražu imti vokelį ir iš jo 15% nenunešti VMI?
Tačiau, kuris iš šių kaltinimų pats baisiausias? Turbūt aiškiausiai atsakė A.Kubilius – kėsinosi užgrobti valdžią! – už tokį veiksmą niekas niekada neatleidžia, kaip ir neatleidžia neištikimybės, tai yra tas pats ka
ip pavogti kiaušinius iš Daneiris.
Kai žodis tampa darbu
Salė, šimtas keturiasdešimt melsvais kostiumais pasipuošusių ponų, nuščiūva, laukdami žodžio… Žodžio pagal tradiciją ištariamo kartą per metus… Ponai ploja, kai kurie sukandę dantis, kitų gudriai smaksančios akys išduoda prastai slepiamą priešiškumą. Menkystos, pagalvoju, butų mano valia… Tačiau jie dar reikalingi, vis tik demokratija, juos irgi rinko, kaip ir mane…
Tarp salėje sėdinčiųjų yra keletas sąjungininkų, bet ne draugų – o taip norisi turėti bent vieną draugą, draugą prieš, kurį nereikėtų dėvėti Valkirijos kaukės – nors vieną palaikantį žvilgsnį…
Įkvepiu oro, karingai iškeliu smakrą ir ištariu: “Mieli žmonės… per vieną naktį iš liaudies tapome tauta” – stebiu auditorijos reakciją, matau, keleto ponų veiduose kreivokas šypsenas, pamanau, kad tikriausiai nieko negirdėjo apie filmą, ir jų galvose vis dar sukasi orientacijos klausimai.
“Po daugybės išbandymų mus lydi sėkmė” – tęsiu prakalbą – “pasaulis ir Europa jau įvertino mūsų žmonių pastangas” – kalbu, jausdama, kad įžanga tikrai gera – salėje sėdintiems ponams, nieko nėra smagiau, kaip pasijusti didingais ir galvoti, kad visi tie pasiekimai jų asmeninis nuopelnas. Kai kurie iš jų palaimingai šypsosi, virš galvų ima švytėti aureolės, kiti, nedraugiškieji, laukia kol pasakysiu ką nors apie juos. Na štai. Subtiliai pagrasinu: “Tikrai yra kam kurti skaidrią, saugią ir modernią valstybę”, ir kad neskambėtų pernelyg grėsmingai, priduriu: “noriu pakviesti mus visus – tapkime skandinavais”
Salėje sėdinčių ponų veidai ištysta, apimti nuostabos… Paaiškinu, kodėl turime išlikti stiprūs ir nepasiduoti: “daug išbandymų, pirmininkavimas, globalūs iššūkiai…”
Tęsiu toliau, kol nuostabos išraiška dar neišnyko iš klausytojų veidų: “įveikėme sunkmetį ir tapome finansinės atsakomybės pavyzdžiu”… “Lietuvos žmonės gali daug” – matau, kad nedraugingieji kažką užsirašinėja, tikriausiai svarsto patys sau -kiek dar gali tie žmonės?.. Iš ties, pagalvoju, gal dar gali? Ką nors, pavyzdžiui, dirbti greičiau ir daugiau?
Tačiau nėra kada galvoti, reikia veikti, todėl mėgstantiems paskaičiuoti išrinktiesiems primenu: “laiko gaišimas darbo grupėse gali būti labai nuostolingas ir netgi pragaištingas valstybei” – dalies klausytojų veiduose nušvinta šypsenos – jie žino, kad blogio pergalei pakanka, jog geri žmonės nieko nedarytų, ir jiems smagu, kad bent kas nors juos laiko gerais žmonėmis.
Tęsiu toliau, jau pakiliai, ir vardiju stebuklus, kurie vyksta aplink mus: “įsteigta 15 tūkstančių naujų įmonių”, LOGIN startuoliai, 125 tūkstančiai dirbančių savarankiškai, grįžtantys emigrantai, 78% gyventojų kalbančių užsienio kalba, inovacijų švieslentė, plyno lauko projektai, tūkstančiai darbo vietų ir skandinaviškas verslas, švediškos investicijos, Suomijos termofikacinė”
Matau, kaip salėje nuostabą keičia supratimas ir linksėjimas galvomis – atrodo pagaliau ir nedraugiškieji ima suprasti, ką reiškia Tapkime Skandinavais
Įspūdžiui sustiprinti dar primenu visiems bankinius reikalus: “įrodėme, kad net sudėtingiausius klausimus galime spręsti civilizuotai ir su mažiausiomis pasekmėmis” – publika energingai linksi – tikrai nenukentėjom, spėjom viską susitvarkyti… Pastebėjusi salės pagyvėjimą ir spinduliuojamą energiją, pereinu nuo finansinių reikalų, prie energetikos – išvardinu didingus planus ir primenu, dar kartą priešus, kurie kaišioja mums pagalius į ratus, kurie net iš referendumo sugeba padaryti farsą ir atima iš žmonių teisę rinktis ir spręsti patiems.
Auditorija ima dar energingiau linksėti galvomis, tikrai, kas drįsta kėsintis į jų teisę “rinktis ir spręsti patiems” kaip reikia balsuoti referendume?
Tęsiu toliau, primenu publikai informacinio saugumo klausimą, bei kad mūsų priešai negaili tam pinigų, ką rodo ir “Pirmoji vieša ataka prieš kibernetinę erdvę” – imu pastebėti, kad prarandu klausytoją – garbūs ponai kraipo galvas, nelabai suprasdami, apie ką čia kalbu, todėl keičiu temą ir paliečiu užsienio politikos, bei Europos sąjungos biudžeto klausimus – matau, kaip klausytojai suklūsta ir sublizga jų akys – “kasmet – tai beveik ketvirtis metinio biudžeto” gundau klausytojus toliau – jaučiu, kad paliečiau tikrai aktualią temą – visi nuščiuvę gaudo kiekvieną žodį – “septyneriems metams pavyko išsikovoti 44 milijardų litų paketą” – matau, kaip dauguma išsitraukia kalkuliatorius ir ima kažką skaičiuoti bei užsirašinėti.
Stop, negalima leisti ponams iš salės įsijausti, nes pradės lyginti savo skaičiavimus su kitų ir kils rietenos, tad pakeičiu temą: “
“Skubios teisinės priemonės ir spontaniškai gimęs pilietinis judėjimas “Juodosios pirštinės“, neleido prigyti perkamai demokratijai “
Čia pat nusprendžiu, kad geriau neminėsiu Bomžo pilietinės akcijos, nes tai ko gero nėra tinkamas pilietinės visuomenės pavyzdys.
Tęsiu toliau: “šalyje vis dar galima nusipirkti infarktą, bet vis sunkiau nusipirkti teisingumą“, vardiju pasiekimus teismų sistemoje, “kovoje su korupcija neliečiamųjų neliko” – matau kaip susigūžia vienas iš salėje sėdinčių ponų, mėgstantis į kitus kreiptis “gerbiamieji”, tačiau pastebiu, kad teisingumas ne itin domina besiklausančius, tad keičiu temą ir pradedu kalbėti apie sveikatos įstaigų vadovų kaitą, kyšininkavimą ir viešuosius pirkimus – vėl godžiai sublizga klausytojų akys, jie čiumpa kalkuliatorius ir pasigirsta murmesys…
Užteks, gerbiamieji, pagalvoju, kad salėje sėdintys ponai, o svarbiausia – liaudis, suprato, jog be mano kietos rankos nebus kam palaikyti tvarkos, tad pasakau keletą baigiamųjų žodžių ir padėkoju: “Ačiū visiems, linkiu, kad jūsų pareigos nebūtų per sunkios”.
Palieku salę aidinti plojimams ir balsų klegesiui, išties turės dabar žurnalistai, ekspertai ir ekonomistai ką aptarinėt…
Neatiduosim be ko kovos mes žemės Bomžuvos
Štai svarstom vėl įstatymus naujus, kaip žemės užsieniečiams už jokius pinigus neatiduot. Nepaisant to, kad Sąjungoj Europos, nėra savų ir svetimų, mes straipsnių ieškom tobulų, kaip Hansui, Ole, Jacekui, Ivanui neleisti žemės įsigyt.
Prieš daugel metų, kunigaikštis didis – Gediminas – rašė laiškus ir kvietė užsieniečius prie Vilniaus įsikurt. Amatininkų ir pirklių jis laukė rankom išskėstom, žadėjo privilegijų, nuo mokesčių atleist…
O dar vėliau, kai baudžiavą čia panaikino, valstiečiams žemės nedavė jokios, bet leido išsipirkt, už kainą daug didesnę, nei ponams ji kainavo.
Vėliau Smetona Lietuvoj į karą kvietė savanorius, ir už karinius nuopelnus visiems – po sklypą žemės dovanojo; kaip Gediminas kažkada, senais laikais, didikams.
Bet Leninas paskui, sumąstė kurti komunizmą, ir paskelbė, kad žemė turi būt valstiečių – tų kas dirba, ir fabrikai visokie turi būti darbininkų… Nors nepatiko šios idėjos ponams tų laikų, juos greit visus nutildė, ir atėmė jų turtus ir sau pasidalino.
Po to jau Stalinas nuožmus, susitarė su Hitleriu, ir Lietuvą su Lenkija pasidalino. O tuos kur buvo kiek turtingesni, ir savanorius, ir šviesuolius – juos visus – suvarė į vagonus gyvulinius ir išvežė į Sibiro miškus. Ten teko jiems šalčius didžius iškęst, ir malkas kirst, ar dar kitaip vergaut. Dar kolūkius įkūrė, kur pirmininkai, šimtus hektarų valdė ir lažą vertė eit už šimtą rublių.
Valdžia pasikeitė ir vėl, už nuopelnus didžius po sklypą žemės signatarams padalino, o vargšams paprastiems, kur kolūkiuos ilgai plušėjo, paskyrė po hektarus tris, kad karvę, kiaulę sau galėtų užauginti, ir bulvių, morkų su svogūnais galėtų pasisėt. Reforma žemės prasidėjo – grąžino žemę vaikaičiams tremtinių… ir išvadas grąžino… ir leido tuos sklypus mainyt…
Tuo tarpu kolūkių pirmininkai, iš jų už butelį degtinės, vis mainė pajus ir kitus popieriukus, kol tapo jie naujaisiais dvarininkais ir ūkininkais save pasivadino.
Ir vėl iš naujo argumentai jų, kad žemė – tiems kas dirba – turi atitekt, nes maža vis, nes ūkiai stambūs turi būt. O iš tikrųjų, mąsto jie: mums gaila pinigų, kad žemę pirkt, ir anūkams tų, kur sugrįžo iš Sibiro miškų – nėr reikalo brangiau mokėti mokėt, ir taip už dyką gavo… Tiksliau mokėti sutinka, bet nedaug, simboliškai, jie sako – pailginkim draudimą užsieniečiams žemę pirkt, kad žemė dar nebrangtų, gal spėsim prisidurti dar prie savo keleto šimtų hektarų dar dešimtį, gal kitą…
Taip laukia jau visi ilgai – vieni vis nesulaukia kainos padorios, kiti vis laukia kol pirmiesiems nusibos, pasens ir atiduos sklypus už butelius kelis…
Valstybė mūsų neturtinga, skolų didžiausią kuprą velka, nors valdo žemės plotus ji didžius, kuriuos draugai kostiumais pasipuošę, ir pirštais taukinais vairus suspaudę džipų, jau gviešias pusdykiai paimt, ir to dar negana – palaukim sako dar, neįsileiskim svetimų…
O liaudžiai paprastai, kurių senų seneliai – baudžiauninkais dar buvo, ir ponams lažą vilko, giesmes graudžias per radiją ir televiziją vis suokia: neatiduokim žemės už pinigus jokius mes svetimiems… Tik pamiršta, kad už juos nerasi svetimesnio žmogui paprastam. Nei Hansas, anei Jacekas nebus jau svetimesnis.
Socdemonų sklerozė
Šiandien per ZW radiją, girdėjau, kaip Algirdas Sysas, žurnalistės paklaustas, ką patartų žmonėms – ar tęsti dalyvavimą antros pakopos pensijų fonduose?, atsakė: “Patarčiau patiems nuspręsti, nes jei aš patarsiu, tai paskui apkaltins, kad blogai patariau”. Po maždaug 30 sekundžių paklaustas, kaip pats kaupia, atsakė -dalyvavau antros pakopos pensijų fonde, tačiau dabar grįšiu į Sodrą, ir kitiems rekomenduoju tai padaryti”
Pagalvojau, matyt, ir Algirdas Butkevičius problema ne ta, kad dažnai keičia nuomonę, tiesiog neatsimena, kokia ta nuomonė buvo. Lyderio pavyzdys užkrečia.
Ponulitikos dėsniai
- Politika, tai vertybių birža, kurioje aukcionai vyksta sekmadieniais, o užbiržiniai sandėriai – kasdien
- Viskas kas lietuvoje geriausia turi vadintis iš Š raides: Šemeta, Šimonytė, Šimašius, todėl kitas prezidentas bus Šedžius
- Lietuvoje svarbiausias politikos įrankis – SODRA
Juodųjų pirštinių manifestas
Gerbiami Lietuvos piliečiai,
Dar visai neseniai vyko teisinga pilietinė akcija: Baltosios pirštinės – akcija nukreipta prieš balsų pirkimą, kitaip tariant prieš trukdymą pasinaudoti rinkimų teise.
Penktadienį ar šeštadienį, pagal Tautinkų sąjungos inicijuotą ir prezidentės paremtą kreipimąsi Konstitucinis teismas sręs ar pripažinti, kad per 2012 metais vykusius seimo rinkimus užregistruoti dvidešimt penki pažeidimai galėjo turėti lemiamos įtakos rinkimų rezultatams, kitaip tariant ar trukdymo pasinaudoti rinkimų teise mastas reiškia, kad pasinaudoti rinkimų teise šį kartą nepavyko niekam, ir kad dabartinės kadencijos seimas priims atitinkamą sprendimą, nukelti pasinaudojimo rinkimų teisę pusei metų.
Šiandien klausiausi LRT radijo laidos Aktualijos, kurioje šį klausimą diskutavo socdemų atstovas G.Kirkilas, į seima nepatekusios Liberalų ir Centro sąjungos atstovas – berods Bogušis ir TS-LKD atstovas – Jurgis Razma. Politikai kalbėjo apie tai kodėl per 2008 metų rinkimus užregistravus dvidešimt penkis pažeidimus, šis klausimas nebuvo toks aktualus, kaip šių metų rinkimuose. Kaip supratau Bogušis ir Razma, laikosi nuomonės, kad sumažėjo visuomenės tolerancija, išaugo pilietiškumas ir reikalavimai politinei kultūrai, o tuo metu G.Kirkilas (kurio aš šiaip gana stripriai nemėgstu) atsainiai replikavo – maždaug “tarkim”.
Į laidą skambinę klausytojai is Alytaus, Skaudvilės, netgi Vilniaus vis teiravosi – kaip čia taip gali būti – kas nori organizuoja asmenų atliekančių bausmę įkalinimo įstaigoje balsų pirkimą, ir kaip motyvacinę priemonę žada mažiau mušti kalinius?
Berods tokios įstaigos kuruojamos teisingumos ministerijos, kuriai vadovauja gal būt kiečiausias visų laikų tesingumo ministras, kuris nutraukė Valstybės Žinių popierinę versiją ir taip sutapė biudžeto pinigų?
Siužetas buvo nufilmuotas atliekant operatyvinius veiksmus – tikriausiais tarnybų pavaldžių VRM ir ikiteisminio tyrimo medžiaga perduota televizijai – o tai kokia čia praktika ir tikslas? Gal kas nutekino? – taigi Gailius ir jo pavaduotojas jau nebedirba teisėsaugos struktūrose?
Klausytojai taip pat teigė, kad jų apylinkėse nepastebėjo jokių ypatingų sukčiavimo atvejų, ir kad žmonės kalbėjo (“platino gandus”), kad sukčiavimuose dalyvo ir konservatorių atstovai, kaip ir kitų partijų marginalai.
Suma sumarum – šitie reiškiniai tai augančios poltinės kultūros išraiška!
Aš taip nemanau – tikiu kad DP tikrai yra visko prisidirbę, kaip ir Tvarka bei Teisingumai, manau, kad tai yra populistinių pažadų partijos, tačiau aš nemanau, kad šios partijos, įskaitant ir Socdemus yra kuo tai labiau blogos, ar labiau suktos nei Konservatoriai, LS ar Centristai. Esmė ne pažadai, ir tikrai ne tai, kas pažadės didesnį minimalų atlyginimą!
Esmė ta, kad lietuvos žmonės turi teisę, kartą per keturis metus pareikšti nuomonę, ką mano apie buvusios valdžioje partijos, vyriausybės ar prezidentės darbus!
Kaip tai gali būti, kad sparčiausiai Europoje augančioje ekonomikoje taip smarkiai išaugo nuskurdusių, beraščių ir šiaip degradų, tokių kaip aš, skaičius, kad jie netgi išsirinko sau tinkančią valdžią, kad net išsilavinę turtingieji nieko negalėjo pakeisti metę biužeto milijonus propagandinei kompanijai?
Kaip tai gali būti, kad antros kiečiausios finansų ministrės valdoma ministerija įgyvendina tokią “austerity” programą, po kurios valstybės skola išauga – nė nežinau tiksliai kiek kartų, o ministerijos klerkai į elementarų pasiūlymą, kaip sumažinti biurokratinę naštą tesugeba pamojuoti pajamų mokesčio ar buhalterinės apskaitos įstatymu – bet šiaip realiai nė nesupranta, kokia buvo pasiūlymo esmė, ir kad biudžeto pajamų rizika minimali?
Kaip tai gali būti, kad oligarchai ir milijonieriai pagal turtą sumoka tiek mažai GPM, bet važinėjai tokiomis brangiomis mašinytėmis… ar netgi skraido sraigtasparniais į Kretingos golfo eiktštynus kavos atsigerti, o vienintelę alternatyvą politikai temato progresinius darbo pajamoms, tiems, kas turi bent kiek padoresnį darbą?
Kaip tai gali būti, kad seimas, vyriausybė, prokuratūra, teismai – metų metus nekelia žmonėms jokio pasitikėjimo? Kaip tai gali būti, kad dauguma žmonių mano, kad vienintelis einančių valdžion tikslas – įsisavinti ES (ir nacionalinio) biudžeto pinigus?
Beliek tik pacituoti vieno mūsų artisto žodžius : eikit….
Kitą kartą balsuosiu už partiją, kurios šūkis bus “Mes Nakui nesiunčiam”. Ne pinigais ir juo labiau priminkavimu Europos tarybai dabar reikia rūpintis, o tuom kas bus su mūsų valstybe ir žmonių sielom.
Taigi visi sąmoningi Lietuvos piliečiai, kurie neabejingi tautos likimui, parodykime, kad mums ne vis vien – nuo ateinančio sekmadienio, šaltuoju metų laiku, visi dėvėkime juodas pirštines.
Bomžai renka seimą
Šiais metais kaip niekada daug partijų dalyvauja rinkimuose – tai gal būt gerai: žmonėms rūpi; svarbu; galvoja sugebėsią padaryt geriau – visi pokyčiai prasideda nuo sujudimo, – kaip sakoma iš daug kandidatų, gal kas ir taps sporto meistru… Tai gal būt ir blogai – nes liudija, kad geriausias verslas LT šiuo metu yra politika.
Pasiskaičiau konteineryje besimėčiusį VRK leidinį, kuriam surašytos sutrumpintos partijų programos – ir va kokia tai bomžiškai ekspertiška nuomonė gavosi:
1. LLS (Liberalai. Sveiko Proto Blasas)Bomžui patiko: mokesčių nedidinimui ir naujų nesiūlymas, ne-progresinimas, sodros lubos taip, teisė į privatų gyvenimą,
Bomžui nepatiko: tušti pažadai, nes neaišku kaip sręs diužeto ir sodros deficitą, pernelyg didelį pajamų pasiskirstymą, neadekvatų skirtingų pajamų apmokestinimą, pigus posas: “abonentiniai” mokesčiai, 0,5 mlr iš vokelių, e-balsavimas, visuomeniniai teisėjai, skaidrus sveikatos finansavimas, aukštos kokybės švietimas- tušti pažadai be idėjo ir supratimo kaip tai daryti.
2. RP (Gana bašktytis kairėn ir dešinėn…)Bomžui patiko – programoje nieko protingo neparašyta išskyrus minimalaus padidinimą iki 1,200LT
Bomžui nepatiko – pigus, mulkiams skirta popsas su tuščiais lozungais, oligarchinias mentalitetas (Vladžia nėra mūsų tikslas – tai tik priemonė (kaip ir pinigai Valkiūnui – bomzo pastaba),Vlastybinis komercinis, miglos pūtimas dėl pensijų, Šilumos tinklų atėmimas (nebus kur nakvot bomžo pastaba) – jei valstybė nesugeda efektyviai vykdyti savo tiesioginių funkcijų kaip galima patikėti valstybei nebūdingas funkcijas
3. DP – nes žinome kaipBomžui patiko” partijos šūkis (įdomu kas kūrė ir kiek sumokėjo viešųjų ryšių agentūroms?), MDU didinimas, šilumos, šeimos verslo, regionų, sveikatos politka ir pažadas taikyti grieštą atsakomybę. Bomžui nepatiko: neaišku kaip (ar tikrai)- socialinės garantijos pensinikams, už ar prieš atominę?, jaunimo ir švietimo politika – (Tai žinote ar nežinote kaip? – bomžo pastaba)
4. DDVP (Be all you can be… – (US Army bomžo pastaba))Bomžui patiko: politinės stagnacijos suvokimas, žadami veikimo principai ir tikslai. Bomžui nepatiko: tuščia, vien tik pažadais sotus nebūsi, turėsite Viktoro klausti kaip? ir bus Taip kaip jis nori.
5. TS-LKD (Kartu pasiėkėme daug) – ko gero, bed dar daugiau žadėjote ir nepasiekėte.+ už: konkurencingumo didinimą, sikalinę drausmę, mokesčių kaip sistemos suvokimą, energetinės nepriklausomybės deklaraciją, švietimą ir mokslą, krašo apsaugą ir užsienio politiką. – už: (kada garžinsite skolą už paimtas akcijas ir indėlio sertifikatus ir neįsigaliojusias obligacijas? – bomžo pastaba), socialinius reikalus ir šeimą – LT ne tik katalikai gyvena.
6. NR6 (Svarbiausia išdrįsti) Pliusai už išsami, konkreti, aiški programa (kas jųsų viešųjų ryšių konsultantas ir kiek jam mokate? Bomžo pastaba) Minusai: jei jau taikotės į šventuosius tai atinkamai ir elkitės, ir kam jums visi tiek prisiplakę lūzeriai?
7. NR7 LLRA (Už teisingumą) (kažkur girdėta – visimes dabar reikia to teisingumo – bomžo pastaba) + biokuras, mokinių krepšelis(? ką turite omenyje – bomžo pastaba), subalansuota žemdirbystė, tautinių mažumų teisės, demografinė politika ir dar nemažai neblogų dalykų, – nelabai išmanone tai ką rašote ar ne?, religinis fanatizmas. Šiaip nustebino programa – palyginti nebloga, patys rašėte?
8. LSDP (Svarbiausia žmogus)+ daug gražių, logiškų pažadų ir ketinimų, – bet prisipažinkite – nelabai išmanote apie darbo rinką ar ne, ir kitus dalykus atrodo nelabai išmanote – viską didinsite ir gersinsite, o ką bloginsiete- nemanau, kad ketinate įgyvendinti ką nors iš to ką žadate. Pirmiausia normaliai partiją susitvarkykite, nes netekus Brazausko – atrodo nieks nebežino ką daryt.
Fu viskas, pavargau skaityt, eina sau, kiek reitingavimo sarašų bus prispaudinti – reikės vietoj butelių persikvalifikuoti ant makulatūros. Neturiu jėgų toliaus skaityt ir rašyt. Nu dar pora žodžių: Stanislovai Buškecičiau – gražiai kalbi ir mastai, tik programa parašty š…Ššššerifas??? – (kita kąrtą kaip pritruks pinigų viešųjų ryšių agentūroms – kreipkis, galima ir už dyką ką nors sugalvot). Judėjimas Taip – neblogai šnekatm na bet nežinau ar be Zuoko būtumėt veiksnūs, o Romanovas – taip miglotai kalba kad 50/50 – negaliu suprasti ar mintys genialios jo, ar idiotiškos. Dbar tikrai viskas. Ilgam. Pavargau, paislėt reik nuo rašliavų.